kino kamera

kino kamera

kno kãmera, filmavimo aparatas. Tam tikru greičiu kino juostoje įrašo nuoseklią eilę kadrų, sudarančių kino filmą. Kino kamera yra sinchroninė (galima sinchronizuoti su garso įrašymo prietaisu), precizinė (kombinuotiesiems ir animaciniams filmams), specializuotoji (stereoskopiniams, panoraminiams, erdviniams ir kitiems filmams). Kino kamera turi optinę, mechaninę ir elektroninę įrangą. Optinę įrangą sudaro objektyvas (projektuoja filmuojamo objekto vaizdą į kino juostą) ir vaizdo ieškiklis (pro jį stebimas filmuojamas objektas). Naudojami anamorfiniai objektyvai (plačiakampiai ir siaurakampiai; anamorfavimas) ir keičiamo regos kampo objektyvai. Kino kameros mechaninė įranga skirta kino juostai traukti.

Ją sudaro tiekiamoji‑priimamoji kasetė, dantytieji būgneliai (vienu juosta tolygiai tiekiama į filmo kanalą, kitu po eksponavimo perduodama į priimamąją kasetę), juostos griebtuvas, veikiantis sinchroniškai su obtiuratoriumi. Obtiuratorius periodiškai praleidžia filmuojamo atvaizdo skleidžiamą šviesos srautą ir tuo metu kadro langelyje eksponuojama kino juosta. Kino kameros elektroninė įranga naudojama, pvz., kino juostos judėjimo greičiui keisti, stabilizuoti, kino kameros variklio maitinimui nutraukti. Skaitmenine kino kamera vaizdai įrašomi į jos informacijos laikmeną.

Kino kameros prototipą pagal momentinio pertraukiamo fotografavimo idėją 1893 sukūrė Th. A. Edisonas, kuris prieš tai išrado perforuotą filmą. 1960–80 paplito mėgėjiškos kino kameros. Labiausiai paplitusios profesionalios kino kameros yra Arriflex (Vokietija), Panavision (Jungtinės Amerikos Valstijos), Moviecam (Austrija), Aaton (Prancūzija), Sony (Japonija).