kno mùzika, kino filmui sukurta arba parinkta muzika; viena kino filmo dramaturgijos raiškos priemonių. Kino muzikai priskiriama ir muzika televizijos filmams. Kino muzikos specifikai artimos ir anksčiau sukurtų muzikinių sceninių kūrinių (operų, baletų, operečių) ekranizacijos (G. Bizet Karmen 1983, režisierius C. Saura, E. Balsio Eglė žalčių karalienė 1965, režisierius A. Mockus).
Bendra apžvalga
Kino muzika charakterizuoja filmo veiksmą, aplinką (pvz., buitinę, etninę, epinę), paryškina veikėjų emocinius išgyvenimus, padeda atskleisti jų reminiscencijas, svajones, haliucinacijas; kai kada ja reiškiama ironiška, parodijinė veiksmo potekstė, autoriaus komentaras. Kino muzika sukuria tam tikrą viso filmo ar kai kurių jo momentų nuotaiką, kartais ir būsimų įvykių nuojautą. Kino muzika ne tik sukuria muzikinį foną – ir patys filmo veikėjai kartais dainuoja, griežia. Kitaip nei savarankiškiems muzikos žanrams, kino muzikai būdinga sąsajos su kitais filmo elementais – vaizdu, nemuzikiniais garsais (triukšmu, kalba).
Kino muzika gali neturėti vientisos muzikos formos (kai kada pavieniai kino muzikos fragmentai būna daina, serenada, šokis ir kita), nesudaro užbaigtos muzikinės visumos. Muzikinė mintis dažnai plėtojama leitmotyvais. Kartais tam tikrai nuotaikai sukurti pritaikomi anksčiau sukurti autentiški muzikos kūriniai (pvz., J. S. Bacho, L. van Beethoveno muzika režisieriaus A. Tarkovskio filmuose, G. Mahlerio – L. Visconti filme Mirtis Venecijoje 1971). Kai kada muzika, sukurta kino filmui, tampa savarankišku simfoniniu ar choro kūriniu (pvz., S. Prokofjevo kantata Aleksandras Neviškis 1938). Kino muziką atlieka įvairios sudėties orkestrai, ansambliai (džiazo, roko, vokaliniai instrumentiniai), chorai, solistai, elektroninės muzikos priemonės.
Raida
Muziką kine imta naudoti 19 a. pabaigoje – jau per pirmąjį mokamą brolių A. Lumière’o ir L. Lumière’o kino seansą 1895 12 28 Paryžiaus Grand Café rūsyje pianinu buvo skambinamos improvizacijos. Nebyliojo kino laikotarpiu kino projektoriaus keliamam triukšmui slopinti buvo pasitelkiami gramofono plokštelių, orkestrionų įrašai (garsas ir vaizdas sutapdavo tik apytikriai). Greit juos pakeitė pianistas iliustruotojas, kuris per kino seansą skambindavo populiarias pjeses arba improvizuodavo. Vėliau dideliuose kino teatruose demonstruojant filmą grodavo įvairūs orkestrai arba instrumentiniai ansambliai. Siekiant vaizdo ir muzikos sinchroniškumo kai kuriems kino filmams muzika buvo užsakoma. C. Saint‑Saënsas vienas pirmųjų sukūrė siuitą filmui Hercogo de Guise’o nužudymas (L’Assassinat du Duc de Guise 1908, režisieriai Ch. Le Bargy ir A. Calmettes’as). Nuo 1910, kai toje pačioje kino juostoje jau buvo galima įrašyti ir garsą, muzika tapo svarbiu filmo komponentu. Vienas pirmųjų tokių filmų buvo Eldoradas (Eldorado 1920, režisierius M. L’Herbier), jam muziką sukūrė M. F. Gaillard’as. Nuo 1925 kino muzika, kaip dramaturgijos priemonė, kuriama visiems kino filmams (vaidybiniams ir dokumentiniams). Pirmasis visiškai sinchronizuotas ilgametražis filmas – A. Croslando Don Žuanas (Don Juan 1926); jame susiliejo orkestro muzika ir dramatiški garso efektai. Režisieriaus A. Grance’o filme Napoleonas (1934) pirmą kartą buvo pritaikytas stereofoninis takelis. Atsiradus garsui išpopuliarėjo miuziklai; vienas pirmųjų – Džiazo dainininkas (The Jazz Singer 1927, režisierius A. Croslandas, kompozitorius A. Jolsonas). 3–4 dešimtmetyje susiklostė įvairios muzikinių filmų rūšys: muzikinė komedija, filmas reviu, filmas operetė, filmas opera, filmas baletas. Nuo 1934 Kino meno ir mokslo akademija už kino muziką skiria Oskarus.
Kino muzika itin svarbi buvo SSRS kino filmuose. Kino komedijų muzika buvo grindžiama masinėmis ir estradinėmis dainomis; vėliau jos paplito buityje (I. Dunajevskio kino muzika). Kurti kino muziką buvo kviečiami žymūs kompozitoriai, tarp jų – D. Šostakovičius, S. Prokofjevas (su režisieriumi S. Eizenšteinu sukūrė istorinius filmus Aleksandras Neviškis 1938, Ivanas Rūstusis 1945, 1946), A. Chačaturianas, D. Kabalevskis, K. Karajevas, V. Sviridovas. Jų kino muzikai būdinga simfoniškumas, programinės muzikos bruožai. Savita muzikos dramaturgija, modernios raiškos priemonės būdingos E. Denisovo, R. Ščedrino, A. Schnittke’s, S. Gubaidulinos kino muzikai.
Žymesni kino muzikos kūrėjai
Žymesni kino muzikos kūrėjai: E. Satie (Antraktas / Entr’acte 1924, režisierius R. Clairas), G. Auricas (Poeto kraujas / Le Sang d’un poète 1930, režisierius J. Cocteau), A. Honeggeras (Pigmalionas / Pygmalion 1938, režisierius A. Asquitas), W. Waltonas (Henrikas V / Henry V 1944, Hamletas 1948, abiejų režisierius L. Olivier), L. Bernsteinas (Uoste / On the Waterfront 1954, režisierius E. Kazanas), N. Rota (sukūrė muziką daugeliui režisieriaus F. Fellini filmų), G. Fusco (Hirosima, mano meile / Hiroshima, mon amour 1958, režisierius A. Resnais), R. Ch. Rodgersas ir I. Kostalis (Muzikos garsai / The Sound of Music 1965, režisierius R. Wiseʼas), F. Lay (Vyras ir moteris / Un homme et une femme 1966, režisierius C. Lelouchas Meilės istorija / Love Story 1970, režisierius A. Hilleris), J. Barry (Gimusi laisva / Born Free 1966, režisierius J. H. Hillis), R. Burnsas (Kabaretas / Cabaret 1972, režisierius B. Fosse), J. Nitzche’as (Skrydis virš gegutės lizdo / One Flew Over the Cuckoo’s Nest 1975, režisierius M. Formanas), J. Williamsas (Schindlerio sąrašas / Schindler’s list 1993, režisierius S. Spielbergas), G. Yaredas (Anglas ligonis / The English Patient 1996, režisierius A. Minghella), J. Corigliano (Raudonasis smuikas / The Red Violin 1998, režisierius F. Girard’as).
Muzika Lietuvos kino filmuose
Lietuvoje pirmajam garsiniam filmui (S. Ušinsko Storulio sapnas 1938) muziką sukūrė S. Gailevičius. Vaidybinių kino filmų muzikos autoriai: A. Apanavičius (Niekas nenorėjo mirti 1965, režisierius V. Žalakevičius, Kai aš mažas buvau 1968, režisierius A. Araminas, Sodybų tuštėjimo metas 1976, Medaus mėnuo Amerikoje 1981, abiejų režisierius A. Grikevičius), F. R. Bajoras (Kur iškeliauja pasakos 1973, režisierius A. Dausa), O. Balakauskas (Nesėtų rugių žydėjimas 1978, režisierius M. Giedrys, Zodiakas 1985, režisierius J. Vaitkus), E. Balsys (Adomas nori būti žmogumi 1959, režisierius V. Žalakevičius, Naktys be nakvynės 1966, režisieriai A. Araminas ir G. Karka), V. Barkauskas (Jausmai 1968, režisierius V. Žalakevičius, Dulkės saulėje 1977, režisierius M. Giedrys), V. Bartulis (Mėnulio Lietuva 1997, režisierius G. Lukšas), A. Bražinskas (Paskutinė atostogų diena 1964), V. Ganelinas (Gražuolė 1969, abiejų režisierius A. Žebriūnas, Sadūto‑tūto 1974, režisierius A. Grikevičius, pirmasis lietuviškas muzikinis filmas Velnio nuotaka 1976, Riešutų duona 1977, abiejų režisierius A. Žebriūnas, Anglų valsas 1982, režisierius G. Lukšas), G. A. Kuprevičius (Herkus Mantas 1972, Perskeltas dangus 1974, abiejų režisierius M. Giedrys, Virto ąžuolai 1976, Žalčio žvilgsnis 1990, abiejų režisierius G. Lukšas), B. V. Kutavičius (Pasigailėk mūsų 1978, režisierius A. Araminas, Mažos mūsų nuodėmės 1979, režisierius H. Šablevičius, Vasara baigiasi rudenį 1982, režisierius G. Lukšas, Skrydis per Atlantą 1983, režisierius R. Vabalas), F. Latėnas (Mano mažytė žmona 1984, režisierius R. Banionis, Šešiolikmečiai 1986, režisierius V. Petkevičius, Parodų rūmai 1987, režisieriai M. Giedrys ir A. Šiuša, Ir jis pasakė jums sudie 1993, režisierius A. Šiuša), T. Makačinas (Mažasis princas 1966, režisierius A. Žebriūnas), K. Mašanauskas (Laisvė 2000, režisierius Š. Bartas), G. Puskunigis (Paskutinis vagonas 2002, režisierius A. Stonys), J. Širvinskas (Faktas 1980, Jo žmonos išpažintis 1983, abiejų režisierius A. Grikevičius, Moteris ir keturi jos vyrai 1983, Amžinoji šviesa 1987, Bilietas iki Tadž Mahalo 1990, Ir ten krantai smėlėti 1991, Žaibo nušviesti 1995, Vilko dantų karoliai 1997, Elzė iš Gilijos 1999, visų režisierius A. Puipa), A. L. Vilkončius (Muzikinis maratonas 1978, režisierius R. Poškaitis, Kelionė į rojų 1980, režisierius A. Žebriūnas, Amerikoniškoji tragedija 1981, režisierius M. Giedrys, Turtuolis vargšas 1983, režisierius A. Žebriūnas) ir kiti kompozitoriai.
Trumpametražiams, dokumentiniams, televizijos filmams muzikos sukūrė A. Apanavičius, V. Bartulis, V. Juzonis, F. Latėnas, K. Mašanauskas, G. Puskunigis, L. Rimša, G. Sodeika, J. Stakvilevičiūtė, J. Širvinskas (daugeliui režisierės J. Lapinskaitės filmų). Animaciniams filmams muzikos sukūrė G. Abarius, J. Andrejevas, O. Balakauskas, A. Jegelevičius, F. Latėnas, A. Martinaitis, L. Rimša, M. Šnaras, M. Urbaitis, A. L. Vilkončius.
Lietuviškuose filmuose naudojami ir autentiški anksčiau sukurti muzikos kūriniai, pvz., M. K. Čiurlionio muzika – filmuose Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją… M. K. Čiurlionis (1975, režisierius R. Verba) ir Žemės keleiviai (1992, režisierius G. Lukšas), J. S. Bacho – filme Uostas (1998 režisierius A. Stonys), G. Rossini – filme Skrajojimai mėlyname lauke (1996, režisierius A. Stonys), A. Vivaldi – filme Rudens sniegas (1992, režisierius V. Navasaitis).
L: A. Tauragis Muzika kino filmams / Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos kn. 3 Vilnius 1967; M. Malcienė Lietuvos kino istorijos apybraiža Vilnius 1974; D. Parkinson Kino istorija Vilnius 1999; S. Macaitis 100 žymiųjų pasaulio filmų Vilnius 2000; Z. Lissa Estetyka muzyki filmowej Kraków 1964; I. Šilova Fil′m i ego muzyka Moskva 1973; H. de La Motte-Haber, H. Emons Filmmusik: Eine systematische Beschreibung München 1980.
1489
1915