kinològija (gr. kyōn, kilm. kynos – šuo + logos – mokslas), mokslas apie šunis. Nagrinėja šunų veisles, jų kilmę, anatomiją ir fiziologiją, auginimą, veisimą, auklėjimą, dresavimą, naudojimą medžioklėje ir tarnybiniais tikslais. Kinologija – dabartinės šunininkystės teorinis pagrindas. Veikalų apie šunų veisles, jų laikymą, mokymo metodus buvo jau senovės Graikijoje, Romoje. Pirmąjį kinologijos veikalą Medžioklė su šunimis daugiau kaip prieš 2300 m. parašė graikų rašytojas Ksenofontas. Jame aprašyti įvairūs medžioklei tinkamų šunų mokymo būdai. Kinologija kaip mokslas susiklostė 19 a. antroje pusėje. Europos šalyse veikia kinologų draugijos, organizacijos, priklausančios Tarptautinei kinologų federacijai.
LIETUVOJE apie medžioklinius šunis, jų veisles ir auginimą buvo išleista I. Bobiatyńskio knyga Medžioklės mokslas (Nauka łowiectwa 2 tomai 1823). Apie tarnybinius šunis išleista P. Krygerio knyga Šuns dresūra (1937). Joje nurodytos svarbiausios tarnybinių šunų veislės. Kinologijos reikalais rūpinasi Lietuvos kinologų draugija, medžiokline šunininkyste – Medžiotojų ir žvejų draugija. Kinologija dėstoma Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje ir Vilniaus kolegijos Buivydiškių žemės ūkio studijų centre. Leidžiami žurnalai Didysis šuo ir Savas šuo.
L: Šunys: Enciklopedija 2 d. Vilnius 1995–96.
2966