kinótyra, menotyros šaka, tirianti kiną. Nagrinėja kino, kaip meno, susijusio su kino technika, pramone, skirtingomis platinimo sistemomis ir masine kultūra, specifiką, raidos dėsningumus, estetines, ekonomines, politines, socialines ištakas, sąsajas su kitais menais, analizuoja kiną kaip žiniasklaidos dalį, t. p. atskirus kino filmus, atskleisdama jų meniškumą. Kinotyra susijusi su kitomis menotyros šakomis, grindžiama estetika, filosofija, remiasi pedagogikos, psichologijos, sociologijos, istorijos mokslų duomenimis, taiko šių mokslų metodus. Kinotyrą sudaro kino teorija, kino istorija, kino kritika, kino bibliografija ir filmografija.
Kino teorija
Kino teorija tyrinėja kino ir jo rūšių pagrindines raiškos priemones (kino kalbą), kino filmų kūrimo principus ir bendruosius raidos dėsningumus. Pagrindinės tyrinėjimų kryptys yra raiškos priemonių specifika, kino filmų suvokimas ir identifikacija su kino filmo menine tikrove, vaizdo prigimtis, naracija, ekranizacija, autorius kine, kino žanrai.
Kino istorija
Kino istorija tiria pasaulio ir tautų kino raidą, jos priklausomybę nuo istorinių aplinkybių, kino ryšį su kitomis meno šakomis, nagrinėja atskirų autorių, kino rūšių, žanrų, t. p. kino technikos, filmų platinimo sistemų istoriją. Postmodernistinė kino teorijos mokykla neigia kino istorijos galimybę.
Kino kritika
Kino kritika analizuoja kino filmo struktūrą, temos ir raiškos priemonių santykį, kūrėjų meistriškumą, siužeto naujumą, poveikį žiūrovui, atskleidžia filmo savitumą atskiro kūrėjo kūrybos ir kino meno požiūriu, supažindina visuomenę su konkretaus laikotarpio kino meno raidos tendencijomis, kinematografininkų kūryba.
Kino kritikos žanrai: analitinis, apžvalginis straipsnis, anotacija, apybraiža, esė, interviu, kūrėjo portretas, recenzija, reportažas. Kino filmo analizės metodai: psichoanalitinis (analizuojama personažai, autoriaus asmenybė, archetipai kino filme, tam tikrame kino žanre), semiotinis (filmas analizuojamas kaip tam tikra ženklų sistema), lyginamasis (analizuoja kino ir kitų meno šakų santykį, lygina skirtingas ženklų sistemas; dažniausiai taikomas ekranizacijoms), feministinis (metodas grindžiamas patriarchalinės visuomenės modelio kritika), ideologinis (tyrinėja filmo turiniu perteikiamą ideologiją, jos santykį su kino kalba), ikonografinis ir ikonologinis (abu taikomi aiškaus žanro filmų, pvz., gangsterių, vesternų, analizei).
Kino bibliografija registruoja spaudinius apie kiną, jo kūrėjus, teminius ir anotuotus kino filmų katalogus.
Filmografija apima filmų sąrašus (chronologinius, personalinius, teminius ir kitokius) ir jų sudarymo metodus.
Kinotyros istorija
Kinotyra atsirado 20 a. pradžioje siekiant įvertinti naujo meno raidos ypatybes ir dėsningumus, geriau juos realizuoti, suvokti kino ir kitų menų skirtumą, kino, kaip naujo kultūros reiškinio, galimybes. Italijoje G. Papini (Kinematografo filosofija / La filosofia del cinematografo) ir E. de Amicis (Intelektualus kinematografas / Cinematografo cerebrale, abu 1907) tyrinėjo kino estetikos ypatybes, R. Canudo Septynių menų manifeste (Manifesto della settima arte 1908) nagrinėjo kino santykius su kitais menais. Jungtinių Amerikos Valstijų poetas N. V. Lindsay pirmasis rašė apie kino kalbą ir poetiką (Judančių paveikslų menas / The Art of the Moving Pictures 1915), iškėlė hipotezę, kad kinas sukuria prielaidas naujai kultūrinei sąmonei atsirasti, yra tarsi naujas kolektyvinis sapnas, gebantis grąžinti žmonijai prarastus bendrus tikslus ir interesus. Viename svarbiausių kino teorijos veikalų – Jungtinių Amerikos Valstijų psichologo H. Münsterbergo knygoje Fotopjesė: Psichologinė studija (The Photoplay: A Psychological Study 1916) – teigiama, kad kine sukuriama subjektyvi realybė, įrodoma, kad kino filmas gali perteikti žmogaus sąmonės savybes, susiejama kino istorija, estetika ir psichologija.
Šios krypties tyrinėjimai apibendrinti prancūzų kino teoretiko, režisieriaus L. Delluco veikale Fotogenija (Photogénie 1920); veikalo pagrindinis teiginys – kino juostoje realaus pasaulio vaizdai kinta ir įgyja naują kokybę. L. Delluco teoriją išplėtojo Paryžiaus kino avangardistai režisieriai A. Cavalcanti, G. Dulac, J. Epsteinas, M. L’Herbier ir italų futuristai (F. T. Marinetti Futuristinė kinematografija / La cinematografia futurista 1916). 1925 Prancūzijoje išleisti pirmieji svarbūs kino istorijos veikalai: L. Moussinaco Kino gimimas (Naissance du cinéma) ir G. M. Coissaco Kinematografo istorija nuo jo atsiradimo iki mūsų dienų (Histoire de cinématographe des ses origines à nos jours). Kino teoretikai 3 dešimtmetyje (daugiausia Rusijoje) buvo ir filmų režisieriai. Režisierius L. Kulešovas vienas pirmųjų teigė, kad kino specifiką lemia montažas. Praktiniais eksperimentais grindžiamu vadinamuoju Kulešovo efektu įrodė, kad montažu galima sukelti tam tikras žiūrovo emocijas, sukurti realybėje neegzistuojančią erdvę – suteikti kadrui prasmių, kurios yra skirtingo turinio kadrų jungties rezultatas. L. Kulešovas pirmasis apibūdino žmogaus, kaip tam tikros socialinės grupės arba tautos atstovo, reikšmę kadre. Režisierius V. Pudovkinas transformavo L. Kulešovo idėjas, suformulavo kino režisūros principus, susiejo dramaturgiją, aktoriaus meistriškumą ir montažą, iškėlė vadinamojo kūrybinio montažo privalumus, montažą laikė kino meno pagrindu (Kino scenarijus: Scenarijaus teorija / Kinoscenarij: Teorija scenarija, Kino režisierius ir kino medžiaga / Kinorežissjor i kinomaterial, abu 1926). Režisierius Dz. Vertovas kino‑oko manifestuose ragino siekti visiškai naujo, visuotinio kino poveikio, atsisakyti kino pramogos sąvokos ir menininko, kaip tarpininko tarp filmo ir žiūrovo. Pasak Dz. Vertovo, kino kamera turi užklupti gyvenimą. Režisierius S. Eizenšteinas vadinamojoje atrakcionų montažo teorijoje tyrinėjo poveikio žiūrovams mechanizmus, vėlesnėse montažo teorijose montažui priskyrė tikrovės apmąstymo ir ekraninės dramaturgijos priemonių organizavimo funkcijas. Rusų literatūros tyrinėtojų B. Eichenbaumo, V. Šklovskio, J. Tynianovo straipsniai apie kino kalbą (rinkinys Kino poetika / Poėtika kino 1926) padarė didelę įtaką kino semiotikai atsirasti. Kinotyros raidą Vokietijoje skatino ekspresionistinis vokiečių kinas. Vengrų kino teoretikas ir kritikas B. Balázsas sukūrė vieną pirmųjų kino meno visumą apimančių kino teorijų (Matomas žmogus / Der sichtbare Mensch 1924), remdamasis raiškos priemonių (montažo, kadro kompozicijos, vaidybos, kino filmo ritmo) ir jų raidos analize nagrinėjo nebyliojo kino estetikos dėsningumus, tyrinėjo (Filmo dvasia / Der Geist des Films 1930) garsinio kino raiškos galimybes.
Atsiradus garsiniam kinui pakito požiūris į kino meno galimybes. Kai kurie kūrėjai (Ch. Chaplinas, S. Eizenšteinas) iš pradžių nepripažino garso kine, teigė, kad garsas griauna nebyliojo kino estetiką. 4 dešimtmetyje kino poetikos taisyklių pradėta ieškoti kino reginio prigimtyje. Prancūzų kino teoretikas M. Pagnolis kinematografinio teatro manifeste teigė, kad kino meno esmė – kinematografinio reginio fiksavimas. Kino sintezės galimybes nagrinėjo kino teoretikas ir meno psichologas R. Arnheimas, meno sociologas W. Benjaminas, filologai R. Jakobsonas, J. Mukařovský (Čekija), meno istorikas E. Panofsky. Svarbus kino teorijai R. Arnheimo veikalas Kinas kaip menas (Film als Kunst 1933), kuriame nagrinėjamas filmo suvokimas.
Po II pasaulinio karo kilęs italų kino neorealizmas paskatino domėjimąsi tikrovės vaizdavimu kine (U. Barbaro, C. Zavattini straipsniai žurnale Bianco e Nero). B. Balázsas knygoje Filmo teorija (The Theory of Film 1945) bandė suderinti kairįjį požiūrį į realistinį kiną ir rusų formaliosios mokyklos įtaką kino tyrinėjimams. Prancūzų kino teoretikas ir kritikas A. Bazinas, paveiktas neorealizmo, sukūrė ontologinę kino teoriją, kurioje pabrėžė tikrovės stebėjimo, ilgų kadrų (epizodų) svarbą, teigė, kad montažas manipuliuoja tikrove ir žiūrovu. 1951 A. Bazinas su kitais įkūrė žurnalą Les Cahiers du cinéma, aplink kurį susibūrė būsimieji prancūzų kino krypties Naujoji banga kūrėjai. Žurnalo Les Cahiers du cinéma kritikai sukūrė autorinio kino teoriją, kuri iškėlė autoriaus, jo požiūrio, stiliaus, asmeninės patirties svarbą kino filme. Naujoji banga ir autorinis kinas kelis dešimtmečius veikė Europos kino raidą, prisidėjo prie nacionalinių kino mokyklų susiformavimo Rytų Europoje, paplito Jungtinėse Amerikos Valstijose (straipsniai J. Meko įkurtame žurnale Film Culture). 1956 prancūzų sociologas ir kultūrologas E. Morinas pateikė kino filmo antropologinę analizę (Kinas, arba Įsivaizduojamas žmogus / Le Cinéma, ou L’Homme imaginaire). Vokietijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kinotyrininkas S. Kracaueris veikale Filmo teorija: Fizinės realybės reabilitacija (Theory of Film: The Redemption of Physical Reality 1960) apžvelgė realistinę kino raidą. Prancūzų kino teoretikas J. Mitry apibendrino A. Bazino idėjas ir formalius kino kalbos tyrinėjimus, susiejo kinotyrą su filosofija, lingvistika, psichologija, sociologija. Jo veikale Kino estetika ir psichologija (Esthétique et psychologie du cinéma 2 t. 1965) apžvelgti pirmieji 50 kinotyros metų, suklasifikuotos visos kino teorijos problemos.
Svarbiausi kino istorijos veikalai – G. Sadoulio (Prancūzija) Visuotinė kino istorija (L’Histoire générale du cinéma 6 t. 1945–54) ir J. Toeplitzo (Lenkija) Kino meno istorija: 1895–1945 (Historia sztuki filmowej: 1895–1945 6 t. 1955–90), J. Mitry Kino istorija (Histoire du cinéma 5 t. 1966–80).
Semiotiniam analizės būdui (kino filmas suvokiamas ir analizuojamas kaip tam tikra kalba, ženklų sistema) pradžią davė Ch. Metzo (Prancūzija) straipsnis Kinas: kalba ar kalbėjimas? (Le cinéma, langue ou langage? 1964). Ch. Metzo veikalai Apybraižos apie reikšmę kine (Essais sur la signification au cinéma 2 t. 1968–72), Įsivaizduojama reikšmė: Kinas ir psichoanalizė (Le Signifiant imaginaire: Cinéma et psychoanalyse 1977) prisidėjo prie kairuoliškos radikalios kino teorijos, laikančios kiną griaunančiu menu, sukūrimo. Kino semiotikos straipsnių parašė R. Barthes’as, U. Eco, A. J. Greimas, R. Jakobsonas, P. P. Pasolini. Iš kino semiotikos išsiplėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų kino teorijos mokykla (N. Burcho, S. Wortho veikalai), kuri tyrinėja kultūros ir kino sąveiką. 20 a. pabaigoje didelę įtaką kino teorijos raidai darė prancūzų filosofo G. Deleuze’o veikalai (Kinas I: Vaizdas – judesys / Cinéma I: L’image-mouvement 1983, Kinas II: Vaizdas – laikas / Cinéma II: L’image-temps 1985), kuriuose nagrinėjami laiko, mąstymo vaizdais aspektai kino filme. Paskutiniais 20 a. dešimtmečiais tyrinėjama kino ir medijos santykiai, naujų technologijų taikymas kino filme. D. Bordwello (Po teorijos: Filmo rekonstrukcijos studija / Post-Theory: Reconstructing Film Studies 1996) ir jo mokyklos (susikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose) teoriniuose svarstymuose neigiama grynoji kino teorija, ji siejama su filosofija, kultūrologija.
Leidiniai
Svarbiausi kinotyros periodiniai leidiniai: Kinema Jumpo (nuo 1909, Tokijas), Iskusstvo kino (nuo 1931, su pertrauka 1941–45, Maskva), Sight and Sound (nuo 1932, Londonas), Bianco e Nero (nuo 1945, Roma), Les Cahiers du cinéma (nuo 1951), Positif (nuo 1953, abu Paryžiuje).
L: G. Aristarco Storia delle teoriche del film Milano 1951; A. Tudor Theories of Film New York 1974; A. Dudley Concepts in Film Theory New York 1984; F. Casetti Teorie del cinema 1945–90 Bompiani–Milano 1993; R. Stam Film Theory: An Introduction Oxford 2000; I. Aitken European Film Theory and Cinema: A Critical Introduction Bloomington–Indianapolis 2001.
1933
kino teorija; kino istorija; kino kritika; kino bibliografija; filmografija