kintamùmas, gyvųjų organizmų gebėjimas kisti, įgyti naujų savybių ir požymių. Dėl kintamumo gamtoje susidaro individų ir jų grupių įvairovė; vienas svarbiausių evoliucijos veiksnių. Pagal pobūdį kintamumas skiriamas į paveldimąjį (genotipinį) ir nepaveldimąjį (fenotipinį, arba paratipinį). Paveldimąjį kintamumą daugiausia lemia – mutacijos ir rekombinacijos. Mutacijos gali būti viso genomo (poliploidijos), dalies chromosomų skaičiaus pokyčiai (heteroploidijos), chromosomų mutacijos (delecijos, duplikacijos, insercijos, inversijos, translokacijos), genų mutacijos, kurios t. p. yra įvairios ir priklauso, kuria kryptimi pakinta genas (amorfinės, hipomorfinės, hipermorfinės, antimorfinės, neomorfinės), vaisingos ar sterilios, gyvybingos ar mirtinos (letalios), tiesioginės ar grįžtamosios (reversijos). Genų mutacijos vyksta ne tik branduolio chromosomose, bet ir kitose ląstelės struktūrose, turinčiose deoksiribonukleorūgšties (DNR) – chloroplastuose, mitochondrijose, plazmidėse. Mutacijas papildo epimutacijos, kurios atsiranda nesikeičiant DNR sekoms, dažniausiai dėl DNR modifikavimo (metilinimo) arba chromosomą sudarančių baltymų pokyčių (chromatino remodeliavimo), papildomų baltymų ir ribonukleorūgščių (informacinės ribonukleorūgšties, mRNR) prisijungimo. Mutacijos sukuria naują genetinę medžiagą. Genetinė medžiaga (genai) derinasi įvairiais būdais, iš kurių išskiriami du pagrindiniai: atsitiktinis chromosomų derinimasis (vyksta dauginantis lytiniu būdu, būdingas tik eukariotams) ir homologinė rekombinacija (krosingoveris; būdinga visiems organizmams – nuo virusų ir bakterijų iki sudėtingos sandaros augalų ir gyvūnų). Dėl genų diploidiškumo atsiranda dar vienas paveldimojo kintamumo būdas, kurį sukelia genetinių struktūrų (genų) sąveika.
Nepaveldimąjį kintamumą sukelia aplinkos (mitybos, emperatūros, šviesos) kaita. Jis svarbus organizmams išgyventi, prisitaikyti prie nepalankių veiksnių ir priklauso nuo genų ar net viso genomo veiklos ar struktūros pokyčių. Prisitaikant prie nuodingųjų medžiagų arba kitų nepalankių veiksnių gali pagausėti pavienių genų ar net genomų. Tai įvyksta somatinėse ląstelėse ir palikuonių kartoms pokytis nepersiduoda, kartais išnyksta netgi toje pačioje ląstelėje (pvz., vadinamoji ekstrachromosominė DNR). Prisitaikomojo pobūdžio paveldimi kitimai dažniausiai vadinami modifikacijomis, o neprogramuoti organizmo raidos sutrikimai – morfozėmis, teratologiniais reiškiniais. Kartais modifikacijos būna ilgalaikės, neišnyksta keliose kartose. Tai dažniausiai atsitinka dėl chromatino epigenetinių pokyčių. Anksčiau ar vėliau toks kintamumas išnyksta. Kartais organizmuose, kurie iš kartos į kartą visą laiką gyvena išskirtinėmis sąlygomis, atsiradusias modifikacijas galima klaidingai laikyti paveldimomis, pvz., kai kurios alpinės augalų rūšys, perkeltos į žemumas, niekuo nesiskyrė nuo visą laiką žemumose augusių rūšių.
Pagal reiškimosi pobūdį būna variacinis (individualusis) kintamumas. Dėl šio kintamumo atsiranda skirtumų tarp pavienių tos pačios rūšies individų. Variacinis kintamumas reiškiasi kiekybiniais požymiais (ūgio, masės, įvairių medžiagų kiekio organizme, judėjimo greičio skirtumais). Jį sukelia genotipinės ir fenotipinės priežastys (genų įvairovė ir jų nevienodas reiškimasis). Pagal tyrimo pobūdį yra įvairių kintamumo klasifikacijų, iš jų dažnesnis geografinis kintamumas, atsiradęs dėl geografinių sąlygų. Jį sukelia genotipinis ir fenotipinis kintamumas bei atranka (taip susidaro rasės). Ontogenetinis kintamumas atsiranda organizmo individualioje raidoje arba vykstant ląstelių diferenciacijai. Dėl genotipinio kintamumo vyksta atranka ir susidaro naujos populiacijos bei rūšys.
3163