knų filosòfija, mąstymo tradicija, atsiradusi apie 12 a. pr. Kr. dabartinės Kinijos teritorijoje ir nagrinėjanti etines, socialines, politines, pažinimo ir būties problemas. Kinų filosofija skirstoma į keturis pagrindinius laikotarpius: klasikinės, vidurinių amžių, neokonfucianizmo ir šiuolaikinės filosofijos.
Klasikinės filosofijos laikotarpiu (apie 12–2 a pr. Kr.), nuo Vakarų Džou dinastijos pradžios iki konfucianizmo, kaip valstybinės ideologijos, įtvirtinimo Hanų dinastijos laikais, susikūrė dauguma mąstymo mokyklų, suformuotos pagrindinės filosofinės kategorijos, filosofinio tyrimo priemonės ir metodai, iškeltos filosofinės, etinės, socialinės ir politinės problemos, kurios vyravo per visą kinų filosofijos istoriją. Savitos kinų filosofijos užuomazgomis laikomos religinės mitologinės būrimo, ateities spėjimo, pusiau legendinių valdovų ir protėvių garbinimo bei aukojimo praktikos, datuojamos dar iki 12 amžiaus prieš Kristų. 11 a. pr. Kr. pradėjus valdyti Džou dinastijai įvyko vertybinis virsmas, kuris nulėmė visos kinų mąstymo tradicijos pobūdį. Protėvių kultas vis labiau prarado religinę ir mitinę prasmę, imta pabrėžti etinę socialinę sritį – žmogų, jo gyvenimą, elgesį, bendrabūvį. Protėviai ir toliau garbinti, bet suvokti ne kaip pusiau dieviškos prigimties užtarėjai bei žmonių ir dvasių pasaulio tarpininkai, bet kaip realiai gyvenę žmonės, savo elgesiu nusipelnę tapti doroviniu pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu naujoms kartoms. Dangaus valia, arba likimas (tian ming), imtas traktuoti kaip praktinio žmonių elgesio, jų dorybių reguliuojamas galimų įvykių scenarijus. Jei žmogus elgiasi pagal dorovės principus (dao) savo gyvenime ir pasaulyje įtvirtindamas dorybę (de), jis susilaukia dangaus (likimo) palankumo; pamindamas dorybę jis praranda dangaus malonę. Kartu su mąstymo nukreiptumu į žmogų ėmė ryškėti ir kiti kinų filosofijai iki šių dienų būdingi bruožai: praktiškumas, kontekstualumas ir holistiškumas. Kinai domėjosi daugeliu pasaulio pažinimo teorinių aspektų – kosmologija, kosmogonija, metafizine daiktų esme, bet tai buvo svarbu tiek, kiek padėjo tobulinti savo asmenį, harmonizuoti bendruomenės santykius, tvarkyti valstybės gyvenimą. Mąstytojai teigė žodžių ir veiksmų vienybę pabrėždami, kad tikroji išmintis atsiskleidžia elgsenoje – tai lėmė etinės ir socialinės politinės tematikos vyravimą kinų filosofijoje. Su humanizmo ir praktiškumo idealais susijęs ir mokslo bei lavinimo(si) pabrėžimas. Išminčius yra tas, kuris ne tik daug žino, supranta pasaulio reiškinių prasmę, jų ryšius ir šį žinojimą praktiškai paverčia doru elgesiu, bet ir perduoda savo išmintį ateities kartoms, tampa joms pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu. Pavyzdiniu žmogumi pirmiausia laikomas tas, kuris nuolat tobulinasi ir tvarko savo artimiausią aplinką. Švietimo idealu tapo teorinio žinojimo perkėlimas į kasdienį gyvenimą. Mąstymo praktiškumas pasireiškė ir kaip mąstymo pragmatiškumas. Tiesa suvokta ne kaip šio pasaulio fenomenų arba kategorijų atitiktis tam tikrai metafizinei dalykų padėčiai, bet kaip tinkamiausias būdas pasiekti intelektinės veiklos pagrindinius tikslus – dorovinį asmenybės lavinimąsi bei visuomenės ir valstybės harmoniją (tai ypač išryškėjo vėlesniuose kinų filosofijos raidos etapuose). Mąstymo pragmatiškumas nulėmė ir nuo Konfucijaus prasidedančią klasikinių tekstų komentavimo tradiciją. Komentatoriai retai abejodavo kanonų autoritetu – siekdami skleisti savo idėjas jie ieškodavo būdų tą autoritetą dar labiau sutvirtinti pateikdami aiškinimo versiją, labiau atitinkančią esamą socialinę ekonominę situaciją (iš čia kyla kinų filosofijos tradiciškumas). Senovės išminčiai ir raštai suvokiami kaip įkvėpimo šaltinis – tai laiduoja tradicijos tęstinumą kiek įmanoma išvengiant pereinamųjų laikotarpių socialinių sukrėtimų. Kinų filosofijos kontekstualumas, teoriškai pagrįstas Permainų knygoje ir in ir jang teorijoje, išryškėja etikoje, politinėje filosofijoje, t. p. mąstytojų požiūryje į žmogų supančią objektyvią realybę. Pasaulyje žmogus ir visi kiti realybės objektai visada yra tarp kitų žmonių ir objektų, tarpusavyje susiję ir priklausomi. Ši praktinė nuostata, o ne teorinės abstrakcijos būdu išgryninti, nuo išorinių santykių atsieti individualūs reiškiniai ar objektai tapo mąstymo išeities tašku. Kinų filosofijoje aš reiškia ne tik atskirą, fiziniu kūnu apribotą individą, bet ir platesnę tokio individo socialinių santykių sritį. Nuolankumas tėvams, pagarba vyresniesiems ar rūpestis jaunesniais, lojalumas valdovui suvokiami ne kaip primestos pareigos, ribojančios individo laisvę, bet kaip natūrali individo tąsa. Šių santykių puoselėjimas tampa neatskiriama asmens siekio visapusiškai harmonizuoti ir tobulinti save dalimi. Sūniškosios pareigos tėvams neatlikimas traktuojamas kaip asmens savasties, jo individualybės krizė. Kontekstualumo principu remiamasi ir tyrinėjant žmogaus aplinką. Žmogus pirmiausia raginamas ištirti daiktus, nes tai jam padėsią išplėsti žinias, išgryninti valią, ištaisyti mąstymą, patobulinti asmeninį gyvenimą, sureguliuoti santykius šeimoje ir įvesti tvarką valstybėje. Kontekstualumas t. p. atsiskleidžia formuojant ir aiškinant filosofines kategorijas. Kiekviena jų vartojama daugelyje skirtingų kontekstų, pasižymi plačiu prasminiu lauku, susipinančiu su kitų sąvokų prasmėmis. Pačia sąvoka siekta ne griežtai apibrėžti kokį nors fizinės ar dvasinės realybės reiškinį arba objektą jį apribojant, o skatinti skaitančiojo sąmonę, suteikti paskatą tyrimui ir nuolat besikeičiančios tikrovės suvokimui. Kuo sąvoka fundamentalesnė, arčiau būties ištakų paslapties, tuo platesnis jos reikšminių variacijų laukas. Filosofinės sąvokos dažniausiai aiškintos pasakojant konkretų, vieną iš daugybės galimų jos raiškos pasaulyje atvejų. Apibrėžta sąvoka prarastų savo fundamentalumą, nes kaip visuotinę nurodytų tik individualią dalyko padėtį; taip buvo lavinamas mąstymas asociacijomis ir analogijomis, bet betvarkės ir chaoso išvengta dėl holistinio kinų filosofijos pobūdžio, pasaulį suvokiant kaip tvarkingą visumą. Pasaulio įvairovė, skirtingos daiktų ir reiškinių savybės, pradai in ir jang, net skirtingos filosofinės mokyklos sujungiamos vienio, arba harmonijos, kategorijomis. In ir jang ne neigia, bet gimdo vienas kitą ir nuolatiniame virsme sukuria visumą ir vienovę.
Klasikinės kinų filosofijos laikotarpiu įtakingiausios buvo 4 kryptys: konfucianizmas, daoizmas, moizmas (mo dzia) ir legizmas (fa dzia). Kitos mokyklos (logikų Vardų mokykla, arba ming dzia, in ir jang mokykla) gyvavo neilgai, kai kurias jų idėjas perėmė vyraujančios kryptys. Konfucijus ir jo sekėjai Mengdzi bei Siundzi daugiausia rėmėsi senovės kanoninių tekstų (Permainų knyga, Istorijos kanonas, Dainų kanonas, Ritualų kanonas) autoritetu. Konfucianizmo pagrindas – žmoniškumo (žen) sąvoka. Konfucianistai pabrėžė asmenybės lavinimą, iškėlė pavyzdinės asmenybės idealą. Svarbiausi jiems buvo politiniai ir socialiniai klausimai; teigė, kad pirmiausia reikia išmokti tarnauti žmonėms, o tik po to dvasioms. Pabrėžė veiklą, veikimą, todėl aktyviai siekė politinės įtakos, kurios tikslu laikė visuomeninio gyvenimo gerinimą, harmoniją. Daoistų mokykla (Laodzi, Džuangdzi, Liu Anas, arba Huainandzi, 179–122 pr. Kr.) konfucianistų socialiniam ir politiniam aktyvumui priešino gamtos ramybę, natūralumą ir neveiklos (uvei) principą; jis nereiškia pasyvumo ar bet kokios veiklos atsisakymo, o nurodo būtinybę veikti pagal natūralius gamtos ir visuomenės ritmus. Klasikinis daoizmas vertino individualaus gyvenimo ramybę, gamtą, bet tai buvo ne atsiskyrėlio, o valdovo (išminčiaus) filosofija, raginanti valdyti be dirbtinumo, nesikišant į natūralią dalykų tėkmę. Ji skirta ir paprastiems žmonėms, skatina sekti prigimtimi ją įgyvendinant. Daoizmo pagrindinė kategorija dao kituose filosofiniuose mokymuose reiškė dorovinių principų sistemą, teisingą gyvenimo kelią, o daoizme – vienį, visumą, visatos egzistavimo bendrąjį principą; konkretus dao pasireiškimas kasdieniame gyvenime – dorybė (de) – tėra viena dao pusė. Dao yra principas, iš kurio visi daiktai gauna savą būtį ir kuriuo sekdami įgyvendina savo prigimtį. Laodzi dao nelaikė nei gryna transcendencija, nei šio pasaulio konkretybe – tai esąs amžinas, spontaniškas, visur ir niekur esantis, neišsakomas pradas. Džuangdzi dao pavertė transcendentaliu principu. Jis dar griežčiau neigė konvencines normas, pasaulį suvokė kaip nuolatinį transformacijų srautą, visuotinį kismą. Visi daiktai esą vienodai svarbūs, visos nuomonės – vienodai teisingos, todėl itin svarbus kiekvieno asmens prigimties lavinimas. Liu Anas pateikė valdovui efektyviai valdyti reikalingų žinių rinkinį, apimantį kosmologijos, kosmogonijos, astrologijos, fiziologijos, psichologijos, žmogaus prigimties klausimus. Daoistai Liedzi ir Jang Džu propagavo hedonizmą, negatyviai traktavo neveiklos principą kaip kategorišką bet kokių siekių neigimą, taip ignoruodami individualios prigimties tobulinimo svarbą, bet daoistų filosofų idėjų skepticizmas teikė galimybę išsivaduoti iš sustabarėjusių mąstymo dogmų. Klasikinės kinų filosofijos laikotarpiu moizmas (svarbiausias atstovas – Modzu) labai konkuravo su konfucianizmu. Moistai svarbiausiu uždaviniu laikė teisingumo (i) įgyvendinimą, kurį suprato kaip universalią meilę visiems žmonėms ir šalims vienodai, neišskiriant savo šeimos ar tėvynės. Pasak Modzu, žmogus turi veikti dėl visų žmonių bendros laimės, todėl nuosekliai kritikavo konfucianistinius ritualus ir jų žavėjimąsi muzika kaip nesuteikiančius aplinkiniams daugiau gėrio. Doras elgesys, kaip ir teisingumas, moistams vertingas ne pats savaime, bet dėl to, kad jis naudingiausias daugumai žmonių. Moistai nagrinėjo pažinimo formas, pateikė tiesos tris kriterijus – istoriškumą, visuotinumą ir efektyvumą. Legistai iš kitų mąstymo krypčių išsiskyrė didžiausiu dabarties vertinimu ir mažiausiais sentimentais praeičiai. Žymiausias atstovas Han Fei buvo konfucianisto Siundzi mokinys, bet savo filosofiją plėtojo kita kryptimi: daugiausia nagrinėjo politinę galią, jos telkimą ir išlaikymą. Vienintelis autoritetas esąs valdovas, kuris nevaržomas nei senovės kanonų autoriteto, nei žmonių nuomonės. Iš žmonių buvo reikalaujama tiesiog paklusti už tai pažadant tvarką valstybėje. Legistai tapo imperatoriaus Džao Džengo patarėjais ir ministrais. Savo intelektinės veiklos su praktika visiškai nesiejo vadinamosios logikų mokyklos atstovai (Gongsun Longas ir Hui Ši, 4 a. pr. Kr.), jie formulavo įvairias logines aporijas ir paradoksus, svarstė daiktų bei reiškinių vardų (sąvokų) atitiktį daiktų ir reiškinių esmei bei tikrovei; didesnės įtakos neįgavo. Vadinamieji strategai, arba karo meno mokykla (svarbiausias atstovas Siundzi), pabrėžė subjekto–objekto perskyrą pažinimo teorijoje. Baigiantis laikotarpiui didesnę įtaką išlaikė tik konfucianizmas ir daoizmas. Konfucianizmas, Hanų dinastijos metais tapęs šalies oficialia ideologija ir įgavęs religijos bruožų, vėliau ėmė stabarėti – imperatoriaus autoritetui stiprinti perėmė kai kurias legizmo nuostatas, galiausiai virto nekūrybingu kanonų skaitymu ir kartojimu. Daoizmas t. p. labai keitėsi įgydamas vis daugiau mistinių bruožų, kartais imdamas prieštarauti savo filosofinėms ištakoms. Filosofinės minties nuosmukis 2 a. pr. Kr. sukūrė terpę Kinijoje plisti Indijoje kilusiam budizmui.
Vidurinių amžių filosofija (2 a. pr. Kr.–9 a.) apima budizmo plitimo ir transformacijos Kinijoje, t. p. kinų mąstymo klasikinių tradicijų sinkretizacijos laikotarpį. Budizmas ėmė pintis su vietiniais religiniais judėjimais ir filosofinėmis kryptimis. Iš šių budizmu daugiausia domėjosi vadinamieji neodaoistai, gyvenamojo meto politinę ir intelektinę situaciją kritiškai vertinę laisvieji mokslininkai, kurių pagrindinis tikslas buvo atgaivinti daoizmo ir konfucianizmo filosofijos tradicijas pateikiant naujus klasikinių tekstų komentarus (reikšmingiausi – Vang Bi, 226–249, He Jano, 3 a. pabaiga, Guo Siango, 4 a. pradžia, komentarai). Socialinėmis politinėmis idėjomis jie buvo artimesni klasikiniam konfucianizmui; su budistine tradicija neodaoistus suartino domėjimasis metafiziniais klausimais. Šių ieškojimų pagrindu tapusi Laodzi ir Džuangdzi nebūties (u) sąvoka imta traktuoti naujai, kaip pradinė nebūtis – autentiškiausia ir gryniausia būties raiška, kurioje visos būties formos atitinka savo esmę, arba principą (li). Pirmųjų budistinių mokyklų indėlis į kinų filosofiją t. p. daugiausia susijęs su metafiziniais būties pagrindų ieškojimais, būties–nebūties klausimo kėlimu, bet dauguma jų kinų filosofijoje neprigijo, daugiausia dėl mąstymo vienpusiškumo ir praktinių klausimų nepaisymo. Įsitvirtino tos budizmo kryptys, kurios perėmė būdingiausias kinų filosofijos savybes. Didžiausią įtaką iki šių dienų išlaikė čanbudizmas – savo esme ir mąstymo prielaidomis kiniška budizmo atmaina. Pradininku laikomas iš Indijos į Kiniją 5–6 a. atvykęs Bodhidharma, o pirmuoju svarbiu čanbudizmo skleidėju – 7 a. gyvenęs vienuolis Hong Ženas. Čanbudizmo atstovai daugiausia nagrinėjo protą, plėtojo jo nušvitimo koncepciją. Vadinamoji Šiaurinė mokykla teigė, kad proto nušvitimas pasiekiamas pamažu panaikinant klaidingas mintis. Pietinės mokyklos atstovai manė, kad protas negali būti skaidomas į gerą ir blogą, jis esąs vientisas, todėl proto nušvitimas pasiekiamas staiga, netikėtai. Abi mokyklos naudojo įvairias praktikas, turinčias padėti pasiekti proto nušvitimą. Mokyklas vienijo siekis praplėsti žmogaus įžvalgumą, lavinti vaizduotę ir sugriauti išankstines nuostatas, trukdančias surasti ir suvokti tiesą. Nuo 8 amžiaus prasidėjo konfucianistinės minties atsinaujinimo periodas. Pagrindiniai veikėjai buvo Han Ju ir Li Ao (772–814), įnirtingai kritikuodami vyraujančius budizmą ir daoizmą jie kvietė grįžti prie konfucianizmo senovės tekstuose išreikštų idėjų; daugiausia nagrinėjo žmogaus prigimties problemą, kartu jie vis labiau rengė dirvą sinkretinei pasaulėžiūrai.
Neokonfucianizmo filosofija (11 a.–20 a. pirma pusė) apima laikotarpį nuo Sungų dinastijos pradžioje susiformavusio naujo intelektualinio sąjūdžio – neokonfucianizmo – iškilimo iki Kinijos imperijos panaikinimo; žymi kinų filosofijos istorijoje vyravusių mąstymo pagrindinių krypčių (konfucianizmo, daoizmo ir budizmo) suvienijimą vienoje filosofinėje sistemoje. Neokonfucianizmo terminu įvardijama kelios tuo metu kilusios mąstymo kryptys: mokymas apie principą (li siue), mokymas apie širdį-protą (sin siue), mokymas apie kelią (dao siue) ir kiti. Neokonfucianizmo atsiradimas siejamas su Džou Duni; jo mąstyme ryški daoizmo įtaka. Džou Duni mokiniai broliai Čeng Hao ir Čeng I toliau plėtojo neokonfucianizmą ir padėjo jam įsitvirtinti kinų filosofijos tradicijoje. Šios krypties svarbiausiu atstovu laikomas Džu Si; jo doktrina nuo 14 a. tapo konfucianizmo senovės tekstų aiškinimo, supratimo, interpretacijos pagrindu ir įgavo imperijos oficialiosios ideologijos statusą, kuris buvo panaikintas tik 20 amžiuje. Tokia forma neokonfucianizmas paplito Japonijoje, Korėjoje, Vietname ir kitur. Alternatyva Džu Si interpretacijai buvo Vang Jangmingo koncepcija, kuri t. p. rado sekėjų užsienyje. Jie nesutarė dėl visa ką reguliuojančio principo (li) kilmės. Jis buvo suprantamas kaip principas, kuris pasaulio daiktus ir reiškinius paverčia tuo, kuo jie yra. Džu Si, sekdamas Siundzi, šį principą kildino iš išorinio pasaulio teigdamas, kad daiktų ir reiškinių principas egzistuoja juose pačiuose – tai vadinamoji realistinė neokonfucianizmo šaka. Vang Jangmingas, remdamasis Mengdzi, suformulavo idealistinę neokonfucianizmo kryptį – visa ko egzistuojančio (t. p. principų ir dorovės normų) šaltiniu laikė žmogų ir jo prigimtį (sing). Dai Dženas, pasižymėjęs praktinėmis, matematikos ir astronomijos žiniomis, li nelaikė metafizine kategorija, bet daiktų tvarka, kuri atskleidžiama analitiniu tyrimu.
Šiuolaikinė filosofija (nuo 20 a. vidurio) prasidėjo Kinijoje paplitus Vakarų filosofijai; apima marksizmo idėjų plitimą, jo kiniškosios formos maoizmo susiformavimą, t. p. naujo filosofinio judėjimo, vadinamo šiuolaikiniu konfucianizmu (kinų kalba xin ru jia), arba šiuolaikiniu neokonfucianizmu, atsiradimą ir raidą. Po Mao Dzedongo mirties ir nuo 8 dešimtmetyje įvykusio planinės ekonomikos performavimo į rinkos ekonomiką maoizmas liko vietinės reikšmės ideologine priemone. Gyvybingiausia šiuolaikinės kinų filosofijos kryptis yra šiuolaikinis konfucianizmas, žymintis naują Vakarų ir Kinijos filosofinių tradicijų intelektinių mainų etapą. Plėtojamas Kinijoje, Taivane, Honkonge, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur. Svarbesni mąstytojai – Ma Jifu (1883–1967), Siong Šili (1885–1968), Liang Šumingas (1893–1988), Wing-tsit Chanas (1902–94), Tan Dziuni (1909–78), Feng Joulanas, Mou Dzongsanas (1909–95), Li Dzehou (gimė 1930), Čeng Čungingas (gimė 1935), Tu Veimingas (gimė 1940). Jie, nuosekliai išstudijavę Vakarų filosofiją, permąstė kinų filosofijos tradicinę problematiką atsižvelgdami į naują socialinį, politinį, kultūrinį kontekstą ir šiuolaikinės kintančios kultūros sąlygas. Dar kinų politinė mintis.
L: L. Poškaitė Estetinė būtis daoizme Vilnius 2004; W. Chan A Source Book in Chinese Philosophy Princeton 1963; D. Zhang Key Concepts in Chinese Philosophy Beijing 2002; Contemporary Chinese Philosophy Blackwell 2002.
1832