kinų ir tibetiečių kalbos

knų ir tibetiẽčių kabos, viena pasaulio kalbų šeimų.

Paplitimas

Paplitusios Azijoje – Kinijoje, Šiaurės Indijoje, Nepale, Butane, Birmoje, Laose, Vietname, Malaizijoje, Singapūre ir kitur. Kalbančiųjų apie 1,3 mlrd. (21 a. pradžioje; antra pagal dydį šeima po indoeuropiečių kalbų).

Tipologija

Pagal naujausią tipologiją (sakinio svarbiausių elementų išsidėstymą) skiriamos 2 grupės: kinų kalba (su tarmių grupėmis ir tarmėmis) ir tibetiečių bei birmiečių kalbos; pagal tradicinę klasifikaciją buvo priskiriama ir tajų kalbų grupė. Gausiausia (kalbančiųjų daugiau kaip 1 mlrd.) kinų kalba – Kinijos ir Taivano valstybinė kalba, Honkongo, Singapūro viena oficialiųjų kalbų. Iš tibetiečių ir birmiečių kalbų grupės (priklauso apie 250–300 kalbų) svarbiausios yra birmiečių kalba (apie 36 mln., Birmos valstybinė kalba) ir tibetiečių kalba (apie 6 mln., vartojama Tibete, Šiaurės Indijoje, Nepale).

Kitos svarbesnės kalbos: dzongkha, arba bhotijų (apie 1 mln., Butano valstybinė kalba), bodų (apie 1 mln.), manipuri (1,2 mln., abi yra Indijos vienos oficialiųjų kalbų).

Gramatikos ypatybės

Kinų ir tibetiečių kalbos – izoliacinės su agliutinacinėms kalboms būdingais elementais. Pagrindinis fonetinis vienetas yra skiemuo, žodžiai dažniausia vienskiemeniai. Žodžių daryba savita, paplitusi konversija. Daugeliui kalbų būdingi semantinę ir gramatinę funkciją atliekantys tonai. Seniausi rašto paminklai iš 14–13 a. prieš Kristų.

Raštas

Vartojama ideografinis (kinų raštas), fonografinis skiemeninis (tibetiečių, vartojamas nuo 7 a., kilęs iš indų rašto atmainos nagari, ir birmiečių raštas – viena pietryčių indų rašto atmainų) ir garsinis (tarptautinė kinų k. skiemenų rašyba lotyniškojo pagrindo rašmenimis Hanyu Pinyin) raštas.

2271