kinų kalba

knų kalbà priklauso kinų ir tibetiečių kalbų šeimai, viena jos šakų.

Paplitimas

Kinijos (ir Taivano) valstybinė kalba, Honkongo, Singapūro viena oficialiųjų kalbų. Dar vartojama Malaizijoje, Indonezijoje, Tailande, Vietname, Filipinuose, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur. Viena Jungtinių Tautų oficialiųjų kalbų. Iš viso daugiau kaip 1,38 mlrd. kalbančiųjų (2023).

Gramatikos ypatybės

Skiriama ikiklasikinė (apie 15 a. pr. Kr.–2 a.; išlikę būrimų įrašai, senoji kinų kalba, Hanų dinastijos kinų kalba), klasikinė (3 a.–20 a. pradžia; ankstyvoji ir vėlyvoji) ir poklasikinė, arba šiuolaikinė (nuo 20 a. pradžios), kalba. Mokslininkai skiria atskiras kinų kalbas, Kinijos vyriausybė jas laiko tarmėmis, rašytinė jų forma unifikuota. Yra 8 pagrindinės tarmės: hanų, Kantono, haka, Hunano, Gano, šiaurės minų, pietų minų, ujų. Labai skiriasi tarmių fonetika, iš dalies leksika ir gramatika. Kinijos pietuose kinų kalba panašėja su vietnamiečių kalba.

Rašytinė kinų kalba nuo sakytinės skiriasi leksika ir žodynu – kuo oficialesnis rašymo stilius, tuo daugiau vartojama venjan (rašytinė kalba, vartota iki 20 a. pirmos pusės) elementų (vienskiemenių žodžių, gramatikos formų, sakinių struktūros elementų). Kinijos oficialioji, arba bendrinė, kalba (putonghua) remiasi Pekino tartimi, hanų tarmės gramatika ir šnekamosios kalbos (baihua) žodynu. Kinų kalba vadinama įvairiai: rašytinė Kinijos kalba (džonguen), hanų kalba (hanju), Taivane – valsybinė kalba (guaju), Singapūre – kinų išeivių kalba (huaju), anglakalbėse šalyse – kinų pareigūnų kalba (mandarin). Kinų kalba yra izoliacinė su agliutinacinei kalbai būdingais elementais (afiksais).

Žodžiai nekaitomi (žodžio šaknis, dažniausia vienskiemenė, sutampa su kamienu). Gramatinė reikšmė reiškiama žodžių tvarka ir dalelytėmis. Žodžiai atlieka kelių kalbos dalių funkcijas. Užrašoma hieroglifais (kinų raštas), 1 hieroglifas atitinka 1 skiemenį ir žymi 1 sąvoką. Daugelis šiuolaikinės kinų kalbos žodžių – dviskiemeniai. Yra apie 410 skiemenų, sudarytų daugiausia iš priebalsio ir balsio ar dvibalsio junginio; skiemenys atviri arba baigiasi n ar nosiniu ə (ng). Kiekvienas skiemuo turi 2–4 (tarmėse – iki 9) leksinę reikšmę turinčius tonus bei nežymimąjį toną ir taip reiškia skirtingus žodžius (mâ – mama, má – kanapė, mă – arklys, mà – barti, ma –klausiamasis žodis ar). Tonai žymimi tik lotyniškųjų rašmenų pagrindu parengtoje kinų kalbos tarptautinėje transkribavimo sistemoje Hanyu Pinyin (1958 įvesta Kinijos Liaudies Respublikoje). Ji dažnai vartojama šiuolaikiniuose moksliniuose veikaluose, žodynuose ir kitoje specialioje literatūroje. Lietuvoje kinų kalba nuo 1993 dėstoma kai kuriuose universitetuose (pvz., Vilniaus universiteto Orientalistikos centre; nuo 2000 jame rengiami ir sinologijos specialistai); jos transkribavimą reglamentuoja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimas nr. 52 (1996 02 08).

1044