knų poltinė mints, kinų filosofinių mokyklų valstybės valdymo ir visuomenės sanklodos teorijos.
Atsiradimas
Pradėjo klostytis 17–11 a. prieš Kristų (Šangų epochoje). Valdovai, vadinamieji vainai, laikyti dieviškos kilmės asmenimis, kurie buvo mirusių vainų ir gyvųjų valdinių jungtis. Džou epochoje (11–8 a. prieš Kristų) įsitvirtino nuomonė, kad teisę valdyti suteikia Dangus. Valdovui pažeidus teisingumo ir dorovės principus ši teisė perduodama kitai dinastijai. Pagausėjus naujosios turtinės aristokratijos narių buvo sukurta ceremonialu pagrįsta vasalinė hierarchija.
Džango (Priešiškų karalysčių, 6–3 a. prieš Kristų) ir Činų (nuo 3 a. prieš Kristų) imperijos kilimo laikotarpiu susiformavo pagrindinės filosofinės mokyklos: konfucianizmas, legizmas, daoizmas, moizmas, budistų nominalizmas ir kitos.
Konfucionizmas
Konfucijus sukūrė dorove paremtą valstybės valdymo teoriją, grindžiamą hierarchiniu paklusimu valdovui ir šeimos tėvui. Valdovas turįs būti humaniškas, kilnus, pakantus, saikingas, rūpintis visų gerove. Svarbu, kad jis būtų išsilavinęs, augęs darnioje šeimoje, nes šeimos darna garantuoja tvarką valstybėje. Valdovas negalįs per daug pasikliauti didikais, vietininkais ir valdininkais, jis pats turi rūpintis valdymu ir teisingumu. Tvarka palaikoma ritualu, derama pagarba aukštesniajam ir saikingomis bausmėmis. Svarbu, kad žmonės gerbtų įstatymus ir neprarastų sąžinės. Be to, didelę reikšmę turi auklėjimas, švietimas ir žmonių noras tobulėti. Valstybė sėkmingai gyvuoja, jei vyriausybė turi ginklų priešams atremti, garantuoja žmonių pragyvenimą ir įgyja jų pasitikėjimą. Turtinė nelygybė reguliuojama įstatymais, kad nebūtų labai turtingų ir visiškų skurdžių. Konfucijus pateisino socialinę hierarchiją, kiekvieno jos nario prievolę dirbti rangą, polinkius ir gebėjimus atitinkantį darbą, kartu pripažino kiekvieno asmens vertę.
Mengdzi, kitaip nei jo mokytojas Konfucijus, svarbiausia visuomenės dalimi laikė paprastus žmones, nes jie išlaikantys valdančiuosius, o valdovas Dangaus sūnumi tampa tik laimėjęs jų simpatijas. Valstybėje visi atlieka savo pareigas, dirba protu arba raumenimis, o ritualo ir teisingumo laikymasis padeda išvengti chaoso. Žmonių prigimtyje slypintis gėris: tiesos, pagarbos, užuojautos jausmai. Blogį sukelia nepalankios išorinės sąlygos, todėl visuomenė iš esmės sugyvena darniai.
Konfucijaus sekėjas Siundzi teigė priešingai: žmogaus blogosios savybės yra įgimtos, o gėris įdiegiamas auklėjimu, mokymu, ritualo laikymusi. Valdovas turįs rūpintis žmonėmis atsižvelgdamas į jų interesus, remdamasis įstatymais taikyti ir griežtas paklusnumo priemones. Neišmintingą ir neatsargų valdovą liaudis lyg galingas vandens srautas galintis nuplauti.
Konfucianizmas kito veikiamas legizmo, daoizmo, budizmo idėjų. Jis vėl tapo populiarus Tangų (618–907) laikotarpio pabaigoje, o Sungų (960–1279) ir Mingų (1368–1644) laikotarpyje susiformavo neokonfucianizmas.
Legizmas
Legistų Šan Jano, Šen Buhai ir kitų nuomone, valstybė susiformavo evoliucionuojant gimininei gentinei visuomenei. Sumaiščiai įveikti ir gyvenimo normoms įtvirtinti buvo sukurti įstatymai ir įvesta juos prižiūrinti valdžia. Įstatymas tampa visagalis, o valstybėje viešpatauja tvarka, kai žmonės griežtai baudžiami už menkus nusižengimus arba devynioms bausmėms tenka tik vienas apdovanojimas. Legistai tai vadino tvarkos įvedimu dar iki tol, kol kils netvarka. Susidoroti su sunkiais nusikaltimais arba įvesti tvarką, kai šalyje jau kilo netvarka, sudėtinga. Valstybės valdymo pagrindinės priemonės turinčios būti valdovo rankose. Jis viską paskirsto ir prižiūri, o pareigas tiesiogiai vykdo valdininkai: gabūs, dirbantys savarankiškai, periodiškai atsiskaitantys valdovui, kuris prižiūri, kad nebūtų savivaliaujama. Prasižengėliai baudžiami mirtimi. Toks valdymas stiprina valstybės galią, palankiai nuteikia liaudį. Legistai, kitaip nei konfucianistai, valstybės nelygino su šeima. Jie teigė, kad valdovui nebūtina mylėti valdinius kaip tėvui sūnų, jis turįs laikytis įstatymo ir prireikus bausti, o ne lieti ašaras. Valdžia kontroliuoja, kad klestėtų pagrindinis verslas – žemdirbystė, kad visų mintys ir poelgiai būtų vienodi. Nepagrindiniai verslai (amatai, prekyba) greta naudos kelia rūpestį, nes jais verčiasi labiau apsišvietę, savarankiškai mąstantys žmonės; jie pavojingi valdžiai. Legistai siūlė konkrečias skatinimo ir baudimo priemones, kurios palaikytų valdžiai naudingą ekonominę ir socialinę padėtį.
Daoizmas
Daoizmo kūrėjai Laodzi, Džuangdzi, Siundzi ir kiti pabrėžė kosmoso, žemės ir žmonių harmoningą sugyvenimą, primityvų egzistavimą ir neveiklumą. Geras valdovas ima nedidelius mokesčius, rūpinasi, kad žmonės būtų sotūs, o jų širdys ir galvos – tuščios, nes tamsius žmones lengviau valdyti. Jiems nereikia rašto, žinių, bendravimo su kitais kraštais. Patenkinti ir neveiklūs jie rečiau nusikals, tada nereikės daugelio draudžiamųjų įstatymų. Valdovas ne tiek jėga, kiek gudrumu laimi pergales ir nuosaikia politika garantuoja žmonių prielankumą. Jei valdovas ir didikai laikosi dao, jais seka liaudis, visi gyvena gerai ir laimingai.
Moizmas
Moistas Modzu kritikavo Konfucijaus hierarchinio klusnumo principą, protegavo vienodą dėmesį visiems. Moistai valstybę kildino iš poreikio panaikinti visuotinę nesantaiką ir chaosą, sukūrė bendrą teisingumo matą – įstatymą – ir teigė valdymo bei pavaldumo principą. Valdovas turįs gerbti gabius ir išmintingus žmones, pavesti jiems svarbias tarnybas, paaukštinti vertuosius; tada visi sieks karjeros ir ištikimai tarnaus. Privalu laikytis teisingumo: nepulti ir neplėšti silpnesnės valstybės, mažesnės šeimos, silpno, naivaus ir nekilmingo asmens. Agresyvus elgesys kenkia daugumai ir tik kai kuriems duoda naudos. Valstybėje žmonės turi padėti vieni kitiems. Ne likimas nulemia jų gyvenimą, kaip teigė konfucianistai, bet teisingas tarpusavio elgesys.
L: D. Miller Politinės minties enciklopedija Vilnius 2005.
1049