knų porceliãnas, buitiniai ir dekoratyviniai indai, skulptūrinė plastika, pagaminta iš keraminės masės, kurią sudaro kaolinas (vadinamasis kiniškasis molis) ir lauko špatas, šiek tiek kvarco ir kalkių. Nuo Europos porceliano skiriasi gamybos technologija, lydesne mase (sudėtyje yra daugiau lauko špato), tvirtesne šuke. Kinų porceliano gamybos technologija sukurta Tangų dinastijos valdymo (618–907) pradžioje (kitais duomenimis – 6 a.) tobulinant nuo 4 a. pr. Kr.–3 a. pr. Kr. Kinijoje gamintus akmens masės indus.
Ankstyvasis kinų porcelianas – nedidelės storasienės vazos, ąsočiai, puodeliai, dėžutės – atkartojo tuometinės keramikos formas. Indai dengti vienspalvėmis glazūromis (tang sancai – kiniškai tangų spalvotasis porcelianas), puošti geometriniais ir augaliniais (tapytais, raižytais arba reljefiniais) ornamentais. Sungų dinastijos valdymo laikotarpiu (960–1279) daugėjo spalvotų glazūrų, buvo gaminami žalsvi seladonai. Juanų dinastijos valdymo laikotarpiu (1279–1368) kinų porceliano dirbiniai pradėti puošti poglazūrine tapyba mėlyna spalva (iš Vidurinių Rytų įvežamu kobalto oksidu). Mingų dinastijos valdymo laikotarpiu (1368–1644) kurtas itin plonos šukės kinų porcelianas (vadinamasis kiaušinio lukštas), ištobulinta tapyba kobalto oksidu, pradėta dekoruoti įvairiaspalve poglazūrine ir antglazūrine tapyba. Nuo 14 a. indų dekore greta augalinių, geometrinių, įvairių simbolinių motyvų atsirado peizažų, figūrinių kompozicijų; buvo vertinami ir vienspalve (raudona jaučio kraujo) glazūra puošti porceliano indai. Paplito nedidelės porcelianinės budizmo ir daoizmo dievybių, gyvūnų skulptūrėlės.
kinų porcelianas. Vaza (17 a. vidurys, Britų muziejus Londone)
Nuo Čingų dinastijos valdymo laikotarpio (1644–1912) pradžios pradėti gaminti specialiai eksportui į Europą skirti kinų porceliano dirbiniai. 17–18 a. kinų porcelianas ypač suklestėjo. Buvo kuriami įvairių formų ir dydžio (iki maždaug 1 m aukščio) indai, jie dekoruoti paukščių, drugių ir gėlių motyvais, peizažais, figūrinėmis kompozicijomis. Europos monarchai didžiavosi kinų porceliano kolekcijomis; Saksonijos kurfiurstas Augustas II (1670–1733) turėjo per 24 000 vienetų rinkinį (išliko 8000 vienetų). 17–18 a. kinų porcelianas pagal dekoro spalvas Europoje buvo skirstomas į 4 grupes: žalią (famille verte), juodą (famille noire), rožinę (famille rose), geltoną (famille jaune). Kinų porceliano populiarumas skatino jo receptūros paieškas Europoje. Kinų porceliano formos ir dekoras turėjo įtakos 17–19 a. atidarytų Europos porceliano manufaktūrų dirbiniams (Delfto fajansas).
20 a. kinų porceliano tradicijos tęsiamos senuosiuose centruose – pietų (Džingdedženo, Dziangsi, Fudziano, Hunano) ir šiaurės (Tangšano, Hebei, Šandongo, Pengčengo) provincijose. Greta tradicinių, kuriami unikalūs šiuolaikiniai dirbiniai, juose ryšku vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo dailės stilistika (Čen Dapengo, U Guangžongo, Sie Jue, Čiuin Lingo, Hiu Siaodziun, Luo Siaopingo, Lu Siuilano kūryba).
L: G. Savage Porcelain Through the Ages London 1963; J. Carswell Blue and White: Chinese Porcelain and it’s Impact on Western World Chicago 1985.
2972