knų rãštas, hieroglifų rašto sistema, naudojama Kinijoje, iš dalies Japonijoje ir Pietų Korėjoje, iki 20 a. vidurio – dar Šiaurės Korėjoje ir Vietname. Pirmosios piktogramos rastos ant 4500 pr. Kr. gamintų keramikos indų, bet pirmaisiais hieroglifais laikomi antrame tūkstantmetyje prieš Kristų būrimo kauluose ir vėžlių šarvuose išraižyti ženklai (apie ketvirtis jų tebevartojama). Rašant ant skirtingų paviršių ir skirtingu tikslu atsirado daug rašymo stilių, reikšmingiausi (1 lent.) iki šiol vartojami: džuanšu – raižomas antspauduose, singšu – rašomas ranka, caošu – naudojamas kaligrafų, džengšu (kaišu) – spausdintinis. Hanų dinastijos laikais kanceliarinio rašto (lišu) hieroglifai iš apvalių pasidarė kvadratiniai – nuo tada visi rašymo stiliai perėmė šį hieroglifų rašymo būdą. Hieroglifai sudaryti iš įvairių skaičiaus (1–64) brūkšnelių, bet užima vienodo dydžio kvadratą; užrašomi apie 20 rūšių brūkšneliais ir taškais. Svarbi konkretaus brūkšnelio ar taško rašymo kryptis ir viso hieroglifo brūkšnelių ir taškų rašymo eiliškumas. Tekstas tradiciškai rikiuojamas iš viršaus į apačią, iš dešinės į kairę (tai lėmė rašymas bambuko lentelėse); šiuolaikinės knygos rašomos eilute iš kairės į dešinę. Hieroglifai skiriami į 6 grupes. Piktogramos – tarsi piešinys; jų yra apie 600, dauguma rasti dar ant būrimo kaulų, pvz., [formule] – medis. Ideogramos nurodo abstraktesnę reikšmę prie esamo hieroglifo pridedant brūkšnelį ar tašką arba kuriant naują, palyginti abstraktų, hieroglifą, pvz., [formule] – šaknis (plg. su [formule] – medis). Sudėtinės ideogramos sudarytos sujungiant kelis hieroglifus, kurių originali forma nebūtinai išlaikyta, išreiškia jų sudėtinę prasmę, pvz., [formule] – šviesus (sudėtas iš [formule] – saulė ir [formule] – mėnulis). Fonoideogramos – sudėtiniai hieroglifai, sudaryti iš atskirų dėmenų prasmei ir tarimui nusakyti (jie sudaro apie 90 % visų hieroglifų), pvz., [formule] (lín) – permirkti (iš prasminio [formule] ([formule] shuĭ) – vanduo ir garsinio [formule] (lín) – miškas dėmenų). Fonetiniai skolintiniai hieroglifai imti vartoti vietoj kitos prasmės, bet t. p. tariamų hieroglifų – tai dauguma gramatinių dalelyčių, pvz., [formule] (lái) – ateiti, t. p. žymi veiksmo pradžią, kildinamas iš senosios kinų kalbos homonimo [formule] (dabar tariamas mài) – kviečiai. Išvestiniai hieroglifai dažniausiai yra panašios kilmės, bet tariami skirtingai ir turi skirtingas prasmes, pvz., [formule] (lăo) – senas, [formule] (kăo) – egzaminas. 20 a. siekiant visuotinio raštingumo kinų raštas buvo reformuojamas – spausdintinis kinų raštas sumažintas iki maždaug 4300 hieroglifų; 1964 Kinijoje įtvirtintas kelių tūkstančių supaprastintų (2 lent.) hieroglifų rinkinys (Taivane ir Honkonge teberašoma tradiciniais hieroglifais); bandyta pereiti prie lotyniškos abėcėlės, bet tai pasirodė naudinga tik pagalbinių kinų rašto abėcėlių pagrindu pradėjus kurti kompiuterines programas kiniškam tekstui rinkti. Iš viso kinų raštas sudaro apie 50 000 hieroglifų.
kinų hieroglifų stilių pavyzdžiai
kinų hieroglifų supaprastinimų pavyzdžiai
1044