Kiòto protokòlas (Kyoto protocol), tarptautinis susitarimas, pasirašytas 1997 12 11 Kioto (Japonija) vykusioje Jungtinių Tautų konferencijoje. Pirmajame laikotarpyje įsipareigojama per penkerius metus (2008–12) 5 % sumažinti į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (anglies dioksido, metano, anglies suboksido) kiekį, palyginti su 1990 kiekiu. Antrajam laikotarpiui (2013–20) Šalys įsipareigojo į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 20 %, palyginti su 1990 kiekiu. Protokolas įsigaliojo 2005 02 16, t. y. devyniasdešimtą dieną po tos dienos, kai ne mažiau kaip 55 į I priedą įtrauktos konvencijos Šalys, kurių emisija sudarė ne mažiau kaip 55 % viso I priedo Šalių 1990 išmetamo anglies dioksido kiekio, ratifikavo ir deponavo prisijungimo dokumentus.
taršūs dūmai kyla iš plytų gamyklos kamino (2019, Nepalas)
2021 Kioto protokolą yra ratifikavusios 192 Šalys (191 valstybė ir 1 regioninė ekonominės integracijos organizacija). Europos Sąjunga ratifikavo Kioto protokolą 2002 05 31, Lietuva – 2002 11 20.
Priemonės
Kioto protokolas numatė priemones, kaip valstybės narės (Šalys) gali sumažinti išmetamų į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurioms Monrealio protokolas netaikomas, kiekį ir įvykdyti savo įsipareigojimus atsižvelgdamos į savo šalies aplinkybes, tokias kaip: energijos taupymas atitinkamuose šalies ūkio sektoriuose; šiltnamio efektą sukeliančių dujų absorbentų ir kaupiklių apsauga ir gerinimas atsižvelgiant į savo įsipareigojimus pagal tarptautinius aplinkos apsaugos susitarimus; tvarios miškininkystės praktikos skatinimas, apželdinimas miškais ir miškų atsodinimas; tvarių žemės ūkio formų skatinimas atsižvelgiant į klimato kaitą; naujų ir atsinaujinančių energijos formų, anglies dioksido absorbavimo technologijų, pažangių ir naujoviškų ekologiškai saugių technologijų skatinimas, tyrimas, plėtra ir platesnis naudojimas; nuoseklus rinkos disproporcijų, fiskalinių paskatų, mokesčių ir muitų lengvatų bei subsidijų, kurios prieštarauja konvencijos tikslams ir yra susijusios su rinkos mechanizmais, mažinimas ir visiškas panaikinimas visuose šiltnamio efektą sukeliančias dujas išmetančiuose sektoriuose; reikiamų reformų skatinimas atitinkamuose sektoriuose siekiant stiprinti politiką ir priemones, ribojančias ir mažinančias išmetamas šiltnamio efektą sukeliančias dujas; priemonės, ribojančios ir (arba) mažinančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus transporto sektoriuje; metano išmetimo ribojimas ir (arba) mažinimas, jį perdirbant ir panaudojant tvarkant atliekas, gaminant, perduodant ir paskirstant energiją. Šalys bendradarbiauja siekdamos stiprinti savo atskiros ir bendros politikos bei priemonių veiksmingumą. Šiuo tikslu Šalys keičiasi patirtimi ir informacija apie tokią politiką ir priemones bei ieško būdų joms sugretinti, padaryti skaidresnes ir veiksmingesnes, koordinuoja valstybių narių vidaus politiką išduodant emisijų leidimus, vykdo bendro įgyvendinimo ir švarios plėtros projektus.
Kioto protokolą ratifikavusios valstybės turėjo sukurti antropogeninės kilmės šiltnamio efektą sukeliančių dujų (nereglamentuotų Monrealio protokolu) emisijų nacionalines apskaitos sistemas ir imtis visų įmanomų šiltnamio efektą sukeliančių dujų šalinimo absorbentais priemonių vėliausiai prieš metus iki prasidedant pirmajam įsipareigojimo laikotarpiui. Iki 2005 kiekviena į konvencijos I priedą įrašyta Šalis turėjo padaryti akivaizdžią pažangą vykdydama savo įsipareigojimus pagal šį protokolą.
Šalių įsipareigojimai gali būti vykdomi naudojant 3 pagrindinius mechanizmus: bendro įgyvendinamo projektus, prekybą apyvartiniais taršos leidimais ir švarios plėtros projektus.
Įgyvendinimas
Visų I priedo šalių, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, bendras šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis (be žemės naudojimo ir žemės paskirties keitimo bei miškininkystės) 1990–2008 laikotarpiu sumažėjo 6 %. Šį mažėjimą lėmė keli veiksniai. Pirmasis susijęs su ekonomikos pertvarkymu pereinamojo laikotarpio ekonomikos valstybėse. 1990–99 jose šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija sumažėjo vidutiniškai 40 %, nes buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europos valstybėse žlugo centrinis planavimas, tai sukėlė didžiulį sunkiosios pramonės nuosmukį ir su tuo susijusį iškastinio kuro suvartojimo ir išmetamų teršalų kiekio mažėjimą (kai kuriose šalyse net 50–60 %). Kitas veiksnys – industrinėse valstybėse buvo didinamas energijos vartojimo efektyvumas ir plėtojamas atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas. Trečias veiksnys – energijos poreikio mažėjimas per 2007–08 ekonominę krizę.
Tačiau ne visoms valstybėms pavyko įgyvendinti Kioto protokolo tikslus. 2008–12, palyginti su 1990, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos iš Konvencijos I priede išvardytų Šalių labiausiai padidėjo Australijoje, Kanadoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Naujojoje Zelandijoje, Graikijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Japonijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose; emisijos t. p. didėjo daugelyje silpnos ekonomikos valstybių, ypač Kinijoje ir Indijoje. Pasaulinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos nepaliaujamai augo ir per antrąjį protokolo laikotarpį 2013–20.
Istorija
Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija reikšmingai prisidėjo įtvirtinant tarptautinės kovos su klimato kaita pagrindinius pricipus. Joje suformuluotas bendras, bet diferencijuotos atsakomybės principas. Konvencija daug prisidėjo prie klimato kaitos keliamų problemų pripažinimo pasauliniu mastu. Vis dėlto konvencijoje nenumatyti detalūs kiekvienos šalies įsipareigojimai, skirti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimui mažinti. Todėl konvenciją pasirašiusios Šalys dar per pirmąją konferenciją, įvykusią 1995 03 Berlyne, nusprendė suderinti protokolą, kuriame būtų numatytos emisijos sumažinimo priemonės industrinėms šalims po 2000 metų.
Kioto protokolo priešininkai, neigdami šiltnamio efekto žalą, nesutiko su jo prielaidomis, nepritarė siūlomoms priemonėms, nes jos gali būti neadekvačios ir brangesnės už gaunamą naudą. Kioto protokole buvo numatyti du įsipareigojimų laikotarpiai, iš kurių pirmasis truko 2008–12. Protokolas buvo iš dalies pakeistas 2012 (Dohos pakeitimas Katare vykusioje Šalių konferencijoje), kad į jį būtų įtrauktas antrasis 2013–20 laikotarpis. Kioto protokolą ratifikavo visos konvencijos I priedo šalys, išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas, o Kanada jį denonsavo 2012. Protokolo t. p. nėra ratifikavusios Vakarų Sachara ir Pietų Sudanas. Laikotarpiui po 2020 Šalys priėmė Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, kuris pakeitė Kioto protokolą. Lietuva, kaip ir kitos šalys, 2008–20 įsipareigojo į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 8 %, palyginti su 1990 kiekiu. Kioto protokolas yra reikšmingas žingsnis kovojant su planetos globaliniu klimato atšilimu, jis pasiūlė lanksčius mechanizmus, kuriuos šalys galėjo naudoti siekdamos savo tikslų.
DF3 sesijos Kioto protokolo komisijos nariai (2014 06 12, Lima, Peru)
-Dohos pakeitimas
1163
762