kipčiãkų kalbà, kumãnų kalbà, polòvcų kalbà, viena tiurkų kalbų. Mirusi.
Paplitimas
Vartota 10 a. viduryje–16 amžiuje. Vidurinės Azijos stepių rytinėje dalyje, vadinamosiose Kipčiakų stepėse (persų k. Dešt-e Kipčak), ir Juodosios jūros stepėse, vakaruose – Krymą ir dalį Balkanų užėmusių genčių junginių branduoliu buvusių kipčiakų.
Istorija
Iš kipčiakų kalbos tarmių vėliau susidarė karačiajų-balkarų, karaimų, karakalpakų, kazachų, kirgizų, kumykų ir kitos kalbos; jos sudaro tiurkų kalbų vakarų grupės kipčiakų pogrupį. Kipčiakų kalba paliudyta rašto paminklų. Duomenų apie kipčiakų kalbą iki mongolų-totorių valstybės Aukso ordos susidarymo (11 a.–13 a. pradžia) pateikta M. Kaşgarlı tiurkų tarmių žodyne (Divan i Liugat it Tiurk, parašyta arabų k. Bagdade 1072–77, išleistas 1915–17 Stambule). Svarbesni rašto paminklai sukurti po Aukso ordos susikūrimo (13 a. 3 dešimtmetis); iš jų svarbiausias – lotynų–persų–kipčiakų kalbų žodynas su kitais tekstais, vadinamasis Codex Cumanicus (parašytas 13 a. pabaigoje, dalis išleista 1828, visas 1880).
Gramatikos ypatybės
Kipčiakų kalba – agliutinacinė. Žodžio pradžioje vietoj kitų tiurkų kalbų vartojamų ž arba dž yra j. Leksikoje gausu skolinių iš ogūzų, arabų, graikų, persų ir kitų kalbų.
2366