muzikuoja folkloro ansamblis
Kpro mùzika. Liaudies muzikai būdinga žanrų ir formų įvairovė; ryšku daugelio tautų muzikos įtaka. Kipro istoriją atspindi istorinės, buitinės, religinės, meilės, šeimos apeigų, humoristinės ir kitos senosios dainos. Dainos apie akritus (nuo arabų puldinėjimų Bizantijos pasienį saugoję kariai) kurtos tada, kai Kipras priklausė Bizantijai. Valdant prancūzų kilmės Luzinjanų dinastijai, krašte apsigyveno daug prancūzų – plito prancūzų kultūra, buvo kuriamos lyrinės dainos. 1570 Kiprą užkariavus turkams kurtos dainos, apraudančios pavergtą šalį, į nelaisvę patekusių jos gynėjų kančias, be to, į salą atsikėlus apie 30 000 turkų, plito jų liaudies muzika. Laisvės troškimą atspindėjo dainos, kurtos Didžiosios Britanijos valdymo metais (1878–1960).
Dainos dažniausiai 2, 3 ar 4 dalių; tos pačios dainos dalys gali būti skirtingo metro (siekiant pabrėžti ar sustiprinti lyrišką nuotaiką), viena dalių gali būti nevienodo metro (pirmasis taktas ilgesnis). Dainų metras nelyginis: 5/8, 7/8, 9/8, 15/8 ir taip toliau. Muzikos instrumentai: smuikas, fleita, pidkavlis (į fleitą panašus pučiamasis muzikos instrumentas), klarnetas, buzukis (liutnia), akordeonas. Populiarūs instrumentiniai ansambliai (smuikas, klarnetas, fleita, liutnia, mušamieji).
Profesionalioji muzika klostėsi jau viduramžiais. Jos plėtros centru tapo Luzinjanų rūmai, kuriuose gyveno ir kūrė iš Prancūzijos atvykę kompozitoriai ir muzikantai. Muzikiniam gyvenimui įtakos turėjo Prancūzijoje susiklostęs ars nova muzikos stilius. 14 a. pabaigoje paplito ars subtilior stilius – Nikosija tapo vienu svarbiausių (greta Pietų Prancūzijos ir Aragono) šio muzikos stiliaus centrų. Karaliaus rūmuose kūrusių kompozitorių kūriniai surašyti Jono I de Luzinjano laikais sudarytame manuskripte (1413–26; saugomas Turino nacionalinėje bibliotekoje). 159 manuskripto foliantuose surašyta daugiau kaip 200 bažnytinės ir pasaulietinės muzikos kūrinių, tarp jų – grigališkojo choralo giesmės, mišios, motetai (lotynų ir prancūzų kalba), baladės. Viduramžiais Šv. Sofijos bažnyčios Nikosijoje choras prilygo Paryžiaus Dievo Motinos katedros chorui.
20 a. Kipro profesionaliosios muzikos savitumas išryškėjo kompozitorių S. Michaelidžio (sukūrė operų, baletų, muzikos Euripido tragedijoms, simfoninės muzikos kūrinių; 1934 Limasolyje įkūrė konservatoriją, 1938 Nikosijoje – koncertinę draugiją ir pirmąjį Kipro simfoninį orkestrą), J. Michaelidžio (sukūrė muzikos senovės graikų tragedijoms, simfoninės muzikos kūrinių, tarp jų – simfonija, koncertas fleitai ir orkestrui; 1938 su kitais įkūrė Mozarto muzikos draugiją, 1968 – Kipro televizijos ir radijo simfoninį orkestrą), A. Limburidžio, G. Koconio, K. Kostejo, M. Violario, G. Arvanitakio, N. Ekonomu kūryboje. Atlikėjai: pianistai – G. Arvanitakis, C. Kacaris, N. Ekonomu, M. Papadopulas; smuikininkas – M. Kariolu; dainininkai – M. Smetopulu, A. Cictsaras, P. Zarmaas, D. Modinas. Muzikos istorijos ir teorijos veikalų parašė J. Michaelidis (Kipro liaudies muzika 1944), F. Kalinikas (Kipro liaudies muzika 1951), S. Tobolis (Kipro melodijos ir ritmai 1966). Limasolyje, Larnakoje, Nikosijoje, Famagustoje veikia konservatorijos, daugelyje miestų – muzikos mokyklos. Nikosijoje veikia kamerinis ir simfoninis orkestrai. Nuo 1997 kasmet vyksta tarptautinis klasikinės ir džiazo muzikos festivalis Kipro muzikos dienos. Žymiausias 20 a. antros pusės Kipro salos šiaurinės dalies turkų kilmės kompozitorius – K. Belevi, muzikos atlikėjai: valtornininkas T. Hilmi, pianistė R. Taner, dainininkas (bosas) A. Manizade. Rengiami Famagustos jūros, Famagustos tarptautinis kultūros ir meno, Iskelės turkų liaudies muzikos ir šokių, kiti festivaliai.
1489
Kipro kultūra