kirčiavimas

kirčiãvimas, akcentuãcija (pranc. accentuation), visuma taisyklių, reguliuojančių kirčio vietą žodžiuose ir jų formose. Fiksuoto kirčio (kirtis) atvejais kirčiavimo taisykles sudaro paprasti formulavimai: pastoviai kirčiuojamas pirmasis (pvz., estų, čekų, islandų, latvių, suomių, vengrų ir kitų kalbų), priešpaskutinis (pvz., lenkų kalba), paskutinis (galinis) žodžio ar sintagmos (daugumos tiurkų kalbų) skiemuo. Daug sudėtingesnis laisvojo kirčio kalbų kirčiavimas, jis susijęs su morfologija ir leksika, todėl priklauso ne fonologijai, o morfonologijai, t. y. jos šakai akcentologijai. Vienų kalbų kirčiavimo sistema paprasta, kitų (pvz., lietuvių) – sudėtinga.

LIETUVIŲ kalba (bendrinė ir tarmės; kirčio atitraukimas iš tam tikrų galūnių kirčiavimo sistemos nekeičia) turi laisvąjį kirtį (kirčio vietą lemia tam tikros morfonologinės morfemų savybės). Kirčiavimo pamatas – nefonetinis stipriųjų (didelės kirčiuojamosios galios, žymimos didžiosiomis raidėmis) ir silpnųjų (mažos kirčiuojamosios galios, žymimos mažosiomis raidėmis, kirčiuota morfema paryškinta) morfemų kontrastas. Morfemų stiprumas ar silpnumas yra svarbi jų savybė, kaip ir jas sudarančios fonemos bei priegaidės (pvz., vns. kilm. galūnes -os, -ės sudaro fonemos /o·/, /e·/, /s/, tvirtagalė priegaidė ir stiprumo požymis; vns. gal. galūnes -ą, -ę, -į – fonemos /a·/, /e·/, /i·/ ir silpnumo požymis, žodžio rankà šaknį – fonemos /r/, /a/, /n/, /k/, tvirtagalė priegaidė ir stiprumo požymis). Dviskiemenių kaitomųjų žodžių formų kirčio vieta nusakoma dviem pagrindinėmis taisyklėmis: kai abi morfemos lygiavertės (arba stipriosios, arba silpnosios), kirčiuojama pirmoji (plg. vns. kilm. ŠARK‑OS > šárkos, RANK‑OS > rañkos, dgs. vard. galv‑os > gálvos, kalv‑os > kavos; 1 taisyklė), kai nelygiavertės, kirčiuojama stiprioji morfema (plg. vns. kilm. galv‑OS > galvõs, kalv‑OS > kalvõs, dgs. vard. ŠARK‑os > šárkos, RANK‑os > rañkos; 2 taisyklė). Lietuvių kalbos kirčiavimą komplikuoja Saussure’o ir Fortunatovo dėsnis (arba priešpaskutinio skiemens taisyklė) – vadinamųjų atrakcinių (traukliųjų) morfemų (dažniausiai galūnių) grupės nariai visada atitraukia kirtį iš tiesiogiai prieš jas einančių trumpųjų ir tvirtagalių (cirkumfleksinių) skiemenų (ir iš silpnųjų, ir iš stipriųjų morfemų). Todėl lietuvių kalboje yra dar 2 kirčiavimo taisyklės: visada kirčiuojama atrakcinė morfema (žymima kairiniu kirčio ženklu), einanti tiesiogiai po trumpojo arba tvirtagalio skiemens (plg. vns. įn. VÌŠT‑à > vištà, RAÑK‑à > rankà, dgs. gal. pkt‑ùs > piktùs, laũk‑ùs > laukùs, vns. vard. VÌŠT‑À > vištà, RAÑK‑À > rankà; 3 taisyklė), kai prieš atrakcinę morfemą (galūnę) būna nekirčiuotas arba tvirtapradis skiemuo, kirčio vietą lemia bendrosios taisyklės (plg. dgs. gal. kùbil‑ùs > kùbilus, káln‑us > kálnus, vns. vard. NÙGAR‑À > nùgara (1 taisyklė), bet skeden‑À > skerdenà, gálv‑À > galvà (2 taisyklė). Gali būti morfemų, turinčių dvigubos motyvacijos kirtį, pvz., žodžio kalbà (< kab‑À) galūnė kirčiuota, nes ji, kaip stiprioji, kontrastuoja su silpnuoju kamienu (2 taisyklė) ir kartu yra atrakcinė, einanti po kamieno cirkumfleksinio skiemens (3 taisyklė). Istoriškai stipriųjų–silpnųjų kamienų ir galūnių kontrastas sietinas su indoeuropiečių (ir baltų) prokalbės baritoniniu (šakniniu) ir oksitoniniu (galūniniu, arba kilnojamuoju) kirčiavimu. Galūnių ir kitų morfemų atraktyvumas (trauklumas) yra Saussure’o ir Fortunatovo dėsnio padarinys: tam tikru lietuvių kalbos raidos momentu kirtis buvo atitrauktas iš trumpųjų ir cirkumfleksinių skiemenų į gretimas akūtines galūnes (ir kitas morfemas) – vėliau galūnės sutrumpėjo (nevienskiemenėse lytyse) arba virto cirkumfleksinėmis pagal Leskieno dėsnį, pvz., dgs. gal. *rañk-s > *rañks (Saussure’o ir Fortunatovo dėsnis) > rankàs (Leskieno dėsnis), bet *kárp-s > *kárps (Saussure’o ir Fortunatovo dėsnis neveikė, nes šaknis akūtinė) > kárpas (Leskieno dėsnis). Iš šių dėsnių daroma išvada, kad sen. lietuviai yra skyrę priegaides ir kirčiuotes ir nekirčiuotuose skiemenyse.

Vedinių priesagos pagal poveikį pamatiniams kamienams skirstytinos į stiprinančias ir silpninančias. Stiprinančios priesagos silpnuosius kamienus paverčia stipriaisiais (žol‑S > ŽOL‑ÝN‑as, žvėr‑IẼS > ŽVR‑IŠK‑as), silpninančios priesagos stipriuosius kamienus – silpnaisiais (ÁMŽi‑AI > amž‑in‑ÕS, STÌRN‑OS > stirn‑en‑ÕS). Stiprinančių priesagų klasė skyla į stipriąsias (atitraukiančias kirtį į save – ÚOG‑A > UOG‑IẼN‑Ė), silpnąsias (kirčiuojama morfema, einanti prieš priesagas – VÝR‑AI > VÝR‑IŠK‑as) ir neutraliąsias (atitraukia kirtį iš silpnųjų kamienų, bet palieka jį stipriuosiuose, plg. šak‑ÕS > ŠAK‑ÌN‑Ė, bet DRÙSK‑OS > DRÙSK‑IN‑Ė). Kamieno kirčiavimui įtakos t. p. gali turėti Saussure’o ir Fortunatovo dėsnis: kirtis iš pamatinio kamieno trumpojo ir cirkumfleksinio galinio skiemens gali peršokti į atrakcinę (beveik visada tvirtapradę) priesagą (plg. sváido > sváidyti, bet lako > laikýti, Totoráitis > Totoráitienė, bet Rugnis > Ruginenė, Žematis > Žemaitenė). Kai kurios priesagos ir darybos funkciją atliekančios galūnės turi vadinamųjų mutageninių savybių – sukelia kirčio poslinkį arba priegaidžių kaitą – metatoniją (plg. kùbilas > kublius, púodas > puõdžius, plaũkti > pláukioti). Vedinių kirčiavimą gali komplikuoti semantinė sklaida ir vad. morfonologinė idiomatizacija.

L: A. Pakerys Akcentologija t. 1 Kaunas 1994; B. Stundžia Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema Vilnius 1995; P. Garde L’Accent Paris 1968.

1824