kičio atitraukmas, kirčio poslinkis į gretimą skiemenį arba žodžio pradžią. Pvz., serbų ir kroatų kalbose kirtis atitraukiamas per vieną skiemenį žodžio pradžios kryptimi (plg. kroatų govòriti ‘kalbėti’, rukàvica ‘pirštinė’ ir rusų govort, rukavca, kroatų rúka ‘ranka’ ir rȗku ‘ranką’, pòlja ‘laukai’ ir pȍlja ‘lauko’, žèna ‘žmona’ ir vns. šauksm. žȅno ‘žmóna’).
LIETUVIŲ kalbai ikiistoriniais laikais buvo būdinga kirčio atitraukimas iš cirkumfleksinio arba trumpojo skiemens į gretimą tolesnį akūtinį skiemenį (dažniausiai akūtinę galūnę) pagal Saussure’o ir Fortunatovo dėsnį. Kirčio atitraukimas iš galūnės ar apskritai galinio skiemens paplitęs lietuvių kalbos šiaurės ir šiaurės vakarų šnektose maždaug į šiaurę ir vakarus nuo apytikslės linijos Žemaičių Naumiestis–Raseiniai–Musninkai–Alanta–Svėdasai–Obeliai. Skiriamas sąlyginis ir visuotinis kirčio atitraukimas. Sąlyginiu vadinamas kirčio atitraukimas iš trumposios galūnės į priešpaskutinį (dažniausiai ilgąjį) skiemenį (plg. kupiškėnų ani ‘ein’, g·va ‘gyvà’, låkus ‘laukùs’, bet ainũ· ‘ein’, gi.v.s ‘gyvõs’, låukas ‘laukas’) paplitęs pietiniame ir rytiniame minėto ploto pakraštyje. Visuotiniu vadinamas kirčio atitraukimas iš trumposios ir ilgosios tvirtagalės galūnės į priešpaskutinį skiemenį (aukštaitiškasis kirčio atitraukimas) arba iš trumpojo ir ilgojo tvirtagalio galinio skiemens į pirmąjį žodžio skiemenį (žemaitiškasis kirčio atitraukimas; plg. rytų aukštaičių šiaurės panevėžiškių lašnẹ ‘lašinia’, šepètẹ ‘šepečias’, nepaks ‘nepalks’ ir šiaurės žemaičių bei pietų žemaičių varniškių làšẹnẽ·, šèpetẽ·s, nàpalks). Žemaitiškąjį visuotinį kirčio atitraukimą, be šiaurės žemaičių ir daugelio pietų žemaičių varniškių, turi kai kurie vakarų aukštaičiai šiauliškiai (pvz., apie Šakyną, Žagarę); aukštaitiškasis visuotinis kirčio atitraukimas yra išskirtinis šiaurės panevėžiškių bruožas.
L: Z. Zinkevičius Lietuvių dialektologija Vilnius 1966; V. Grinaveckis Žemaičių tarmių istorija (fonetika) Vilnius 1973; A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius 2003.
1824