kirčio nukėlimas

kičio nukėlmas, šalutinio kirčio susidarymas pokirtiniuose skiemenyse, nekeičiantis pagrindinės senosios kirčio vietos. Šio proceso padarinys – vadinamasis nukeltinis kirtis, arba kirčio atgarsis. Būdingas fiksuotą kirtį turinčioms kalboms. Dažniausiai kirčio nukėlimas būna priešpaskutiniame skiemenyje žodžių, turinčių pagrindinį kirtį ketvirtame nuo galo skiemenyje (pvz., latvių ′adatiņa ‘adatėlė’, čekų ′pravi͵delnou ‘taisyklingą’, estų ′tule͵vane ‘ateisiantis, būsimas’, lietuvių šiaurės žemaičių àtve͵l·kⁱs ‘atvelykis’, pskœ͵p.lⁱs ‘puskepalis’, vštva͵n.gⁱs ‘vištvanagis’, įprastine transkripcija – àtvel·kⁱs, pskœp.lⁱs, vštvan.gⁱs; simbolis ′ žymimas prieš skiemenį su pagrindiniu kirčiu, simbolis ͵ – su šalutiniu kirčiu).

LIETUVIŲ kalbos ypatingą kirčio nukėlimą turi šiaurės žemaičių ir pietų žemaičių varniškių tarmės (pirmasis šį reiškinį pastebėjo J. Jablonskis). Šių tarmių pokirtiniai (ypač galiniai) ilgieji skiemenys tariami ne tik su kirčio nukėlimu, bet ir su ryškia tvirtapradės prigimties priegaide (beveik visada tariamas laužtinis variantas, žymimas stogeliu vadinamu ženklu ^, pvz., šiaurės žemaičių mè͵tâ· ‘metai’, š͵nệi ‘šuniui’, và͵kâr ‘vakar’, nù͵lek^ẹ ‘nulėkė, nuskrido’, įprastine transkripcija – mètâ·, ′š͵nệi, ′và͵kâr, ′nù͵lek^ẹ). Neseniai toks kirčio nukėlimas nustatytas ir pietų žemaičių raseiniškių šnektose, jį gali turėti tik tie pokirtiniai (beveik visada galiniai) skiemenys, kuriuos sudaro ilgoji balsinė fonema (plg. ͵š·s ‘kšies’, ͵pe ‘upėje’, bet pàkœl (pàke) ‘pakelia’, v.kar ‘vakar’). Šio tipo neryškus kirčio nukėlimas aptinkamas ir kitose lietuvių kalbos tarmėse bei bendrinėje kalboje – dažniausiai tariama Grška͵būdis, pùske͵palis, vštva͵nagis.

L: Z. Zinkevičius Lietuvių dialektologija Vilnius 1966; V. Grinaveckis Žemaičių tarmių istorija (fonetika) Vilnius 1973; D. Atkočaitytė Pietų žemaičių raseiniškių prozodija ir vokalizmas Vilnius 2002; A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius 2003.

1824