kirčiuotės

kirčiuõtės, vienodai kirčiuojamų linksniuojamųjų žodžių klasės laisvąjį kirtį turinčioje kalboje. Vienų kalbų (pvz., rusų) kirčiavimo sistema gana paprasta, kitų (pvz., lietuvių) – sudėtinga.

LIETUVIŲ kalbos kirčiuotės susidarė dėl indoeuropiečių prokalbės oksitoninio (galūninio, arba kilnojamojo) kirčiavimo pertvarkos ir ypač dėl Saussure’o ir Fortunatovo dėsnio. Yra keturios vardažodžių (daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių ir dalies įvardžių) kirčiuotės; kai kurie įvardžiai, pastoviai kirčiuojami galūnėje, joms nepriklauso. Pirmajai (1) ir antrajai (2) kirčiuotei skiriami žodžiai, turintys stiprųjį, trečiajai (3) ir ketvirtajai (4) – žodžiai, turintys silpnąjį kamieną. Antroji nuo pirmosios ir ketvirtoji nuo trečiosios skiriasi tuo, kad joms priklausantys žodžiai prieš galūnę turi kirčiuojamą trumpą arba tvirtagalį skiemenį, jų kirtis pagal Saussure’o ir Fortunatovo dėsnį nušoka į vadinamąsias atrakcines galūnes, plg. dgs. gal. ŠÁRK‑às > šárkas (1) ir VÌŠT‑às > vištàs, RAÑK‑às > rankàs (2), gálv‑às > gálvas (3) ir rb‑às > ribàs, kab‑as > kalbàs (4). Daugiskaitos naudininko galūnė yra stiprioji, galininko – silpnoji atrakcinė, todėl įprasta kirčiuotes nustatinėti pagal šių linksnių kirčiavimą: kai abi galūnės nekirčiuotos, žodžiai yra pirmosios, kai dgs. naud. galūnė nekirčiuota (kamienas būtinai stiprusis), o dgs. gal. galūnė kirčiuota (kamieno baigiamasis skiemuo būtinai trumpasis arba tvirtagalis) – antrosios, kai dgs. naud. galūnė kirčiuota (silpnasis kamienas), o dgs. gal. galūnė nekirčiuota – trečiosios, kai abi galūnės kirčiuotos – ketvirtosios kirčiuotės: káulas – káulams, káulus, áuklė – áuklėms, áukles (1), lauknis – laukniams, laukiniùs, rankà – rañkoms, rankàs (2), áukštas – aukštems, áukštus, galvà – galvóms, gálvas, giesm – giesmms, gesmes (3), duob – duobms, duobès, kalvà – kalvóms, kalvàs (4). Daugiaskiemeniai 3 kirčiuotės žodžiai skirstomi smulkiau pagal kirčiuojamojo kamieno skiemens pobūdį ir nuotolį nuo žodžio galo: raidė a rodo, kad kirčiuojamas tvirtapradis kamieno skiemuo, b – tvirtagalis arba trumpasis, skaitmuo prieš raidę (4, 5 ir kiti) – kelintas nuo galo skiemuo gauna kirtį (jeigu trečiasis, skaitmuo nerašomas) – obuolỹs – obuoliáms, óbuolius (3^a), kùbilas – kubiláms, kùbilus (3^b), laiškanešỹs – laiškanešiáms, láiškanešius (3^4a), uždavinỹs – uždaviniáms, ùždavinius (3^4b), pageležinkel – pageležinkelms, pãgeležinkeles (3^6a). Iš bendrosios kirčiavimo sistemos išsiskiria vad. kuopinė daugiskaita, pvz., tėva – tėváms, tėvùs, Bataičia – Bataičiáms, Bataičiùs kirčiuojami kaip ketvirtosios kirčiuotės daiktavardžiai, nors jų pamatinės formos tvas, Batáitis – pirmosios kirčiuotės.

L: A. Pakerys Akcentologija t. 1 Kaunas 1994; B. Stundžia Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema Vilnius 1995; A. Laigonaitė Lietuvių kalbos akcentologija Vilnius ²2002.

1824