Kirnės mokyklà, kirėniečiai, senovės graikų filosofijos mokykla, susiformavusi Kirėnėje, vienpusiškai plėtojusi kai kuriuos Sokrato etikos aspektus ir propagavusi hedonizmą. Pradininkas – Aristipas, kiti atstovai – jo duktė Aretė, jos sūnus Aristipas Jaunesnysis (manoma jį įkūrus Kitėnės mokyklą), Hegesijas Kirėnietis, Anikeridas, Teodoras Kirėnietis, Diagoras Melietis. Savo pažiūromis Kirėnės mokyklai artimas Euhemeras. Kirėniečių tekstų neišliko, apie atskirus jų filosofijos elementus žinoma iš antrinių (visų pirma doksografinių) šaltinių. Daugelis šios mokyklos atstovų nesidomėjo matematika ir gamtos mokslais, nors, pasak kai kurių šaltinių, tyrinėjo tuos logikos ir epistemologijos klausimus, kurie leido pagrįsti jų etines pažiūras. Laikėsi epistemologinio skepticizmo pozicijų teigdami, kad žmogus gali pažinti tik savo potyrius, o ne juos sukeliančių daiktų prigimtį, kuri lieka nepažini. Anot Aristipo, vienintelis realus ir įmanomas pasiekti gėris yra malonumas, o skirtingos rūšies malonumai skiriasi tik kiekybiškai, t. y. savo intensyvumu. Vėliau dėl Epikūro įtakos Aristipo sekėjai išplėtojo subtilesnę malonumų klasifikaciją, įžvelgdami ir kokybinius jų skirtumus. Kitaip nei Aristipas, kuris ragino patirti kiek galima daugiau didelių, ypač kūniškų, malonumų, vėlesni kirėniečiai aiškino, kad perdėtas geismas dažnai sukelia frustraciją dėl negalėjimo jų patirti. Ši kelianti neigiamas emocijas, trukdančias bendrajam malonumo siekiui. Prieita prie išvados, kad tikrasis malonumas yra neigiamų emocijų nebuvimas. Keičiantis malonumo sampratai Kirėnės mokyklos hedonizmas virto kraštutine pesimizmo forma. Hegesijas Kirėnietis propagavo net masinę pasyviąją savižudybę (dažniausiai nusimarinimą badu), todėl buvo vadinamas paklūstančiuoju mirčiai, mirties advokatu (gr. Peisithanatos). Su Kirėnės mokyklos pesimizmu susijęs ir įvairiai išreikštas ateizmas. Teodoras Kirėnietis ir Diagoras Melietis garsėjo kaip radikalūs, iš esmės pirmieji tikri antikos ateistai. Ateistinės tendencijos būdingos ir Euhemerui, kuris tradicinės mitologijos dievus laikė ainių sudievintais iškiliais praeities asmenimis. Teodoras Kirėnietis neigė net draugystės vertę. Nepaisant kai kurių pasiekimų, Kirėnės mokykla žymėjo senovės graikų filosofijos nuosmukio laikotarpį. Epikūrininkai iš kirėniečių perėmė malonumo, kaip aukščiausio gėrio, principą, bet esmingai pakeitė malonumo sampratą pabrėždami dvasinius (ypač intelektualius) malonumus.
708