Kirgzijos gamtà
Kirgizijos gamtinis žemėlapis
Reljefas
Apie 90 % Kirgizijos teritorijos yra daugiau kaip 1500 m, apie 1/2 – daugiau kaip 2500 m aukštyje. Paviršiaus vidutinis aukštis 2750 m, didžiausias – 7439 m (Pergalės viršūnė Kokšaltau kalnagūbryje, Kinijos pasienyje). Reljefui būdingos aukštos kalnų grandinės (daugiausia vakarų–rytų krypties) su slėniais ir tarpukalnių įdubomis. Didžioji Kirgizijos dalis yra Tian Šanio kalnuose: Kirgizijos, Kungei Alatau, Talaso Alatau, Terskei Alatau, Čiatkalo kalnagūbris, Ferganos kalnagūbris ir Kokšaltau kalnagūbris Kinijos pasienyje.
Kirgizijos pietinę dalį užima Pamyro Alajus (didžiausias aukštis 7134 m, Qullai Abuali ibni Sino viršūnė): Alajaus kalnagūbris, Turkestano kalnagūbris ir Užalajės kalnagūbris. Tarp Kungei Alatau ir Terskei Alatau kalnagūbrių, 1600–2300 m aukštyje, yra Isyk Kulio įduba su Isyk Kulio ežeru, į šiaurę nuo Kirgizijos kalnagūbrio – Čiu įduba, pietvakariuose – Ferganos slėnio pakraščiai. Žemiausia vieta (132 m) Karadarjos upės slėnyje. Didžiausi slėniai – Čiu (500–1400 m aukštyje), Talaso (800–1700 m), Alajaus (2200–3500 m), svarbiausios perėjos – Taldyko (3615 m), Tiušu (3586 metrai). Karsto reiškiniai (daugiausia pietvakariuose) – karstinės reljefo formos, karstiniai urvai. Kirgizija yra aktyvioje seisminėje zonoje – dažni stiprūs žemės drebėjimai (daugiausia žemės drebėjimų židinių yra susiję su Ferganos, Atoinosko ir kitais tektoniniais lūžiais).
Kirgizijos kalnų kraštovaizdis
Ašatoro slėnis
Klimatas
Džigito viršūnė Terskei Alatau kalnagūbryje (apačioje – slenkantis ledynas)
Klimatas žemyninis. Sausio vidutinė temperatūra slėniuose nuo –2 °C iki –8 °C, kalnuose nuo –8 °C iki –20 °C (aukštikalnėse –28 °C). Daugelyje Kirgizijos rajonų (išskyrus aukštikalnes) žiemą dažni atodrėkiai. Liepos vidutinė temperatūra slėniuose 20–27 °C, kalnuose 15–17 °C (aukštikalnėse 5 °C ir žemiau). Būdingi dideli paros temperatūros svyravimai. Kritulių Tian Šanio kalnų šiauriniuose ir vakariniuose šlaituose 750–1000 mm per metus, rytiniuose šlaituose ir duburiuose 200–300 mm (daugiausia jų pavasarį ir vasarą). Aukštikalnėse krituliai iškrinta sniego pavidalu ir netgi vasarą dažnai būna šalnų. Sniego linija kraštiniuose kalnagūbriuose eina apie 3000 m, vidiniuose kalnagūbriuose – 4000–4500 m aukštyje. Vyrauja kalnų slėnių vėjai. Ferganos slėnį juosiančių kalnagūbrių išoriniuose šlaituose pučia fenai, Isyk Kulio įduboje kalnų slėnių vėjus sustiprina brizai.
Aukštikalnėse – daugiametis įšalas. Daug ledynų (dendritinių, slėninių, kabančiųjų; bendras plotas apie 6500 km2), didžiausi – Pietų Inylčeko ir Šiaurės Inylčeko.
Ledynas
Vidaus vandenys
Kirgizijos upių (apie 30 000) tinklas tankus. Dauguma upių priklauso Syrdarjos baseinui: Narynas su intakais, t. p. upės, tekančios nuo kalnų, juosiančių Ferganos slėnį. Kirgizijos šiaurės rytinės dalies upės teka į Isyk Kulio ežerą. Iš Kirgizijos kalnagūbrių išteka Talasas ir Čiu. Daugumos upių vandens pagrindinis mitybos šaltinis – kalnuose tirpstantis sniegas ir ledynai. Kirgizijoje yra apie 3000 ežerų. Didžiausi ežerai yra tektoninėse įdubose – Isyk Kulis, Son Kiolis, Čiatyr Kiolis.
Augalija
Kirgizijoje yra apie 4500 rūšių augalų, apie 1/4 jų yra endeminės. Miškai užima 4,5 % Kirgizijos teritorijos. Iki 1200 m aukščio yra pusdykumės (auga efemerai) ir sausosios stepės. 1200–3100 m aukštyje yra kalnų miškų, pievų ir stepių juosta. Šalies šiaurėje ir rytuose (1600–3100 m aukštyje) auga Tian Šanio eglės, Ferganos, Čiatkalo kalnagūbrių pietiniuose šlaituose (1500–2800 m) – riešutmedžiai, Turkestano, Alajaus ir Talaso Alatau kalnagūbriuose (1200–3000 m) – kadagiai. Yra kėnių, gluosnių, tuopų. 3600–4000 m aukštyje – dykumos ir kalnų tundros.
Gyvūnija
Kirgizijoje yra 58 žinduolių, 207 paukščių, 30 roplių, 7 varliagyvių rūšys. Beveik visose zonose yra vilkų, lapių, švilpikų, barsukų, kiškių. Stepėse ir dykumose yra graužikų (geltonųjų starų, didžiųjų šoklių, raudonuodegių pelėnų), roplių, džeiranų, iš paukščių – kurapkų, didžiųjų einių. Miškuose veisiasi rudieji lokiai, lūšys, šernai, stirnos, šermuonėliai, kiaunės, maralai, cypliai, aukštikalnėse – kalnų ožiai, akmeninės kiaunės, irbiai, starai, ularai.
Aplinkos apsauga
Saugomos teritorijos užima 3,1 % Kirgizijos ploto. Beš-Aralsko, Naryno gamtos rezervatai. 1997 Kirgizijos kalnagūbrio šiauriniuose šlaituose (1700–3500 m aukštyje) įkurtas Ala-Arčos nacionalinis parkas. Vakarų Tian Šanis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą (2016, tarpvalstybinė saugoma teritorija; dalis Kazachijoje ir Uzbekijoje). Sary Čeleko (1978), Isyk Kulio (2001) biosferos rezervatai (UNESCO programa Žmogus ir biosfera). 3 Ramsaro konvencijos (Kirgizijoje įsigaliojo 2003) saugomos vietovės (plotas 6794 km2): Isyk Kulio, Son Kiolio, Čiatyr Kiolio ežerai.
Isyk Kulio srities kraštovaizdis (Arabelės slėnis)
Kirgizijos konstitucinė santvarka
Kirgizijos partijos ir profsąjungos
Kirgizijos ginkluotosios pajėgos