Kirgzijos istòrija
Ikiistoriniai laikai ir viduriniai amžiai
Žmonės dabartinės Kirgizijos teritorijoje apsigyveno prieš 200 000–300 000 metų. Neolite (penktas–trečias tūkstantmetis prieš Kristų) pradėta verstis gyvulininkyste ir žemdirbyste. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų Septynupyje ir Tian Šanio ganyklose įsivyravo klajokliai. 7–4 a. pr. Kr. šiaurinėje dalyje klajojo sakų genčių sąjunga, 3 a. pr. Kr.–5 a. po Kr. – usunių genčių sąjungos. Pietinė dalis 3–2 a. pr. Kr. priklausė Davano valstybei, 2 a. pr. Kr.–4 a. po Kr. – Kušanų karalystei (per ją ėjo Didžiojo šilko kelio atšaka).
akmens piešiniai prie Čolpon Atos (pirmas tūkstantmetis prieš Kristų–5 a. po Kr.)
Kušanų valstybei žlugus, dabartinės Kirgizijos teritoriją puldinėjo eftalitai, čia kėlėsi Sogdos ir kitų žemdirbystės rajonų gyventojai, regione imta auginti vilnamedžius, paplito sogdų raštas, drėkinimo sistema. Kūrėsi miestai (Balasagunas, Uzgenas). 6 a. viduryje Kirgizijos teritoriją užvaldė tiurkai. Sujabo miestas tapo jų vakarų kaganato (Tiurkų kaganatas) sostine. 8 a. pradžioje–766 Kirgizijos teritorija priklausė Tiurgešų kaganatui, 766–940 Karlukų kaganatui, kuris kariavo su uigūrais, Kinija ir Kalifatu. Arabų, vėliau Samanidų, ekspansijos metu (8–9 a.) regione paplito islamas; iš pradžių jis gyvavo greta anksčiau paplitusių budizmo, krikščionybės (nestorianizmo), šamanizmo, zoroastrizmo, įsivyravo tik valdant Karachanidams (10–12 aamžius).
6–10 a. akmens skulptūros prie Didžiojo šilko kelio (Burano pilies istorijos ir archeologijos muziejus)
Drauge plito tiurkų kalbos, pirmo tūkstantmečio pabaigoje jos išstūmė indoeuropiečių kalbas. Nuo 11 a. vyraujanti žemėvaldos forma buvo ikta (būta ir privačios žemėvaldos). 12 a. pradžioje Karachanidų valstybę užvaldė karakitajai. Šią valstybę sužlugdė 13 a. pradžioje Mongolijos suvienijimo sukelta tautų migracija. Tuo laikotarpiu (ir vėliau, valdant mongolams, dalis Kirgizijos teritorijos priklausė Čiagatajaus ulusui, kita – Mogolistanui) į regioną atsikėlė kitų mongolų ir tiurkų kilmės genčių. Žlugus Mongolų ir Timūro imperijoms dėl Ferganos ir Septynupio varžėsi Timūridai ir Šeibanidai. 16 a. pradžioje įsivyravus pastariesiems, dabartinę Kirgizijos teritoriją užplūdo kipčiakai ir kitos tiurkų tautos, tarp jų buvo uzbekų, kazachų protėvių, t. p. gentys, vadinamos kirgizais.
Taš Rabato karavansarajus (apie 15 a.)
Ankstyvieji naujieji laikai
tradicinės kirgizų jurtos
16 a. pradžioje kirgizai, 15 a. dar klajoję aplink Balkašo ežerą, atkeliavo į Tian Šanio priekalnes, sumišo su autochtonais tiurkais ir mongolų užkariautojų palikuoniais. Pradėjo formuotis kirgizų tauta, bet dar ir 19 a. gyvavo atskiros gentys, išliko patriarchaliniai santykiai, archajinių institucijų (pvz., vergija) ir senovės tikėjimų liekanų. Tokį atsilikimą iš dalies lėmė agresyvūs kaimynai: nuo 15 a. kirgizų žemes puldinėjo oiratai (rytinę dalį 17 a. prijungė prie Oiratų chanato), nuo 17 a. – kazachai. 1757 Čingų dinastijai iš šiaurės sumušus oiratus, kirgizai pripažino Pekino valdžią. 19 a. pradžioje teritorija, kurioje gyveno kirgizai, buvo padalyta: rytinė dalis liko Kinijai, didesniąją vakarinę dalį užvaldė Kokando chanatas. 19 a. 3–4 dešimtmetyje buvo pastatyta tvirtovių – Piškepo (dabar Biškekas), Tokmako ir kitos. 1843, 1845, 1856–57, 1871 vyko kirgizų sukilimai prieš Kokando chanų valdžią.
Rusijos valdymo laikotarpis
Nuo 19 a. vidurio į Kirgiziją aktyviau ėmė skverbtis Rusijos imperija. 1855 pavaldumo Rusijai priesaiką davė Isyk Kulio kirgizai, iki 1863 – ir kitos Šiaurės Kirgizijos kirgizų grupės. 1868 Kokando chanas turėjo pripažinti Rusijos imperijos pavaldumą ir išsižadėjo teisių į Šiaurės Kirgiziją. 1873 Kokando chanate kilo kirgizų sukilimas, numalšintas Rusijai padedant tik po 3 metų. Tada Rusija panaikino Kokando chano valdžią ir prisijungė chanato žemes (ir Pietų Kirgiziją). Dėl Rusijos valdžios kolonijinės politikos geriausios kirgizų žemės atiteko rusų valstiečiams ir kazokams. Kuriama švietimo sistema tapo rusifikacijos įrankiu. Administracinis padalijimas (1867–1917 Kirgizija priklausė Turkestano generalgubernatorijai) neatitiko etninių ribų. Prijungimas prie Rusijos turėjo ir teigiamų padarinių: imta plėtoti naujas ūkio šakas (apdirbamoji, nuo 19 a. pabaigos – akmens anglių kasybos pramonė, naftos gavyba), plito tobulesnės žemdirbystės formos, įrankiai, investuota Rusijos kapitalo, imta naudoti kvalifikuotą atvykėlių darbo jėgą. 1916 Turkestano generalgubernatoriui paskelbus mobilizaciją kilo Vidurinės Azijos sukilimas, kuriame dalyvavo ir kirgizai (jį numalšinus beveik trečdalis jų persikėlė į Kiniją).
Vidurinė Azija 19 a. pabaigoje (žemėlapis iš Meyers Konversationslexikon (1885–90) 16 tomo)
Sovietų valdžios metai
Po Spalio perversmo Rusijoje (1917) regione vėl kilo neramumų. Iki 1918 bolševikai užėmė visą Kirgiziją, ji tapo sukurtos Turkestano Autonominės Sovietų Socialistinės Respublikos dalimi. Iki 1926 Kirgizijoje, kaip ir visoje Vidurinėje Azijoje, sovietų valdžiai priešinosi basmačiai. Per 1921–22 badą mirė apie 0,5 mln. kirgizų. 1924 sukurta Kara Kirgizijos autonominė sritis 1925 buvo pavadinta Kirgizų autonomine sritimi, o 1926 pertvarkyta į Kirgizijos Autonominę Sovietų Socialistinę Respubliką. 1936 ji tapo SSRS sąjungine respublika. 3–4 dešimtmetyje išplėtota Kirgizijos pramonė: pastatyta apie 140 įmonių, sukurta metalo apdirbimo, naftos, spalvotosios metalurgijos, tekstilės ir kitos pramonės šakos. Sukolektyvintas žemės ūkis (daugiausia kurti specializuoti gyvulininkystės ūkiai), kirgizai tapo sėslūs. Imta plėtoti kirgizų raštiją (1924 arabų rašmenų pagrindu sukurta kirgizų abėcėlė, 1928 ją pakeitė lotyniškas alfabetas, 1941 – kirilika). Per II pasaulinį karą į Kirgiziją iš SSRS europinės dalies buvo perkelta apie 30 didelių pramonės įmonių. Pramonė sparčiai plėtota ir po karo. SSRS prasidėjus vadinamajai pertvarkai, nuo 9 dešimtmečio pabaigos, sustiprėjo iki tol slopinti rusinamų Kirgizijos tautų nacionaliniai siekiai ir etniniai konfliktai. 1990 06 Ošo srityje kirgizų ir uzbekų (regione sudaro daugumą) konfliktas dėl žemės virto smurtu (oficialiais duomenimis, žuvo apie 300 žm.); regione buvo paskelbta nepaprastoji padėtis.
Nepriklausomybės metai
būsimo Kirgizijos prezidento Askaro Akajevo interviu per SSRS Aukščiausiosios Tarybos neeilinę sesiją (1991 08 23)
Žlungant SSRS Kirgizija 1991 08 31 paskelbė nepriklausomybę. 1991 09 kirgizų kalba paskelbta Kirgizijos valstybine kalba (2001 12 konstitucijos pataisa toks statusas buvo suteiktas ir rusų kalbai). 1991 12 Kirgizija tapo Nepriklausomų Valstybių Sandraugos nare. 1991–2005 Kirgizijos prezidentu buvo A. Akajevas. Kuriant rinkos ūkį nuo 1992 vykdyta radikaliausia Vidurinėje Azijoje ekonominių reformų programa, kuri nebuvo sėkminga – 2003 apie pusę šalies gyventojų (ypač pietuose, kur vyrauja uzbekų tautinė mažuma) gyveno žemiau skurdo ribos. 1993 05 05 priimta Kirgizijos Respublikos konstitucija, 05 10 įvesta nacionalinė valiuta somas. Ekonominėms reformoms per 1994 referendumą pritarė dauguma Kirgizijos gyventojų, per 1996 ir 2003 referendumus pritarta prezidento įgaliojimų išplėtimui. 1999 ir 2000 fundamentalistinio Uzbekijos islamo judėjimo kariai nesėkmingai mėgino iš Afganistano prasiveržti į Kirgiziją.
Po islamo fundamentalistų 2001 09 11 Niujorke ir Vašingtone įvykdytų teroro aktų Kirgizija Jungtinių Amerikos Valstijų ir 7 kitų šalių kariuomenei, kovojančiai su talibais ir al Kaida Afganistane, leido naudotis jos teritorija, 2001 netoli sostinės Biškeko įrengta Jungtinių Amerikos Valstijų karinių oro pajėgų bazė. 2003 06 parlamentas suteikė prezidentui A. Akajevui teisinę neliečiamybę iki gyvos galvos. 2005 02–03 parlamento rinkimų rezultatai, tarptautinių stebėtojų ir opozicijos tvirtinimu, buvo suklastoti. Dėl to kilo neramumų, kurie išsiplėtė į vadinamąją Tulpių revoliuciją: prezidentas A. Akajevas (jau anksčiau kaltintas autoritarizmu, korupcija ir nepotizmu, dėl to praradęs populiarumą) 03 24 paliko šalį, 04 04 atsistatydino.
Per 2005 07 rinkimus prezidentu išrinktas opozicijos vadovas K. Bakijevas (2009 perrinktas). 2010 04 jis buvo nuverstas (emigravo į Baltarusiją, 2013 dėl piktnaudžiavimo valdžia už akių nuteistas 24 m. kalėti), prezidento pareigas perėmė Roza Otunbajeva. Per 2010 06 referendumą daugiau kaip 90 % Kirgizijos gyventojų pritarė konstitucijos pataisoms, šiek tiek ribojančioms prezidento įgaliojimus. Per 2010 06 10–15 etninius neramumus Kirgizijos pietuose žuvo apie 2000 žm., daugiausia uzbekų, šalį paliko šimtai tūkstančių uzbekų pabėgėlių. 2011 10 Kirgizijos prezidentu išrinktas Kirgizijos socialdemokratų partijos vadovas Almazbekas Atambajevas. Per jo kadenciją (2011–17) Kirgizija tapo svarbiausiu Rusijos užsienio partneriu Vidurinėje Azijoje. 2014 uždaryta Kirgizijoje veikusi JAV karinė bazė. 2017 prezidentu išrinktas dar vienas socialdemokratų atstovas, buvęs ministras pirmininkas Sooronbajus Žeenbekovas. Opozicijai atmetus 2020 10 15 parlamento rinkimų rezultatus kaip suklastotus Kirgizijoje kilo masiniai neramumai ir smurtiniai susidūrimai. Protestuotojai užėmė prezidento ir vyriausybės rūmus, kitas valstybines įstaigas, išlaisvino iš kalėjimo buvusį Kirgizijos prezidentą Almazbeką Atambajevą (suimtas 2019 vasarą) ir opozicijos lyderį Sadyrą Žaparovą (suimtas 2017).
Kirgizijos prezidentas Sooronbajus Žeenbekovas ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke (2018 09 24)
2020 10 06 rinkimų rezultatai anuliuoti, Sadyras Žaparovas paskirtas ministru pirmininku. 10 15 prezidentas Sooronbajus Žeenbekovas atsistatydino, Sadyras Žaparovas tapo ir laikinuoju prezidentu. Jam iškėlus savo kandidatūrą 2021 01 prezidento rinkimuose laikinuoju prezidentu 2020 11 14 tapo Talantas Mamytovas, ministru pirmininku – Artemas Novikovas.
Jungtinių Tautų (1992), Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (1994), Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (1996), Europos ekonominės sąjungos (2015), Eurazijos muitų sąjungos (2015) narė.
L: Istorija Kirgizstana s drevnejšych vremion do konca XIX v. Biškek 1995; Kirgistan: Historia–społeczeństwo–polityka Warszawa 2004.
Kirgizijos konstitucinė santvarka
Kirgizijos partijos ir profsąjungos
Kirgizijos ginkluotosios pajėgos