kirlika, vienas seniausių slavų tautų raidynų ir raštų. Pavadinimą gavo iš slavų raštijos vieno pradininkų šv. Kirilo vardo. Sukurta graikų uncialinio rašto pagrindu Bulgarijoje caro Simeono valdymo metais (893–927) Kirilo ir Metodijaus mokinių, manoma, Klemenso Ochridiečio. Iš pradžių terminas kirilika vartotas pavadinti glagolikai. 10–11 a. kirilika ir glagolika vartotos kartu. Sprendimas glagoliką pakeisti kirilika, t. y. raštu, kuris geriau atitinka graikų raštą ir labiau pritaikytas slavų fonologijai, buvo priimtas Tautos susirinkime Bulgarijos sostinėje Preslave.
Iš pradžių kiriliką sudarė 24 raidės, perimtos iš graikų rašto, ir 12 papildomų raidžių. Raidė žymėjo ir skaičių; tai buvo vienintelis skaičių užrašymo būdas tų slavų, kurie naudojo kiriliką. 12 a. pradžioje Balkanų slavai stačiatikiai suteikė pirmenybę kirilikai (vartoja ir dabar). Iki 15 a. kirilika buvo senosios bažnytinės slavų kalbos (iš pradžių pietų slavų, vėliau – rytų, kurį laiką ir vakarų), vėliau – bažnytinės slavų kalbos (ši kalba ir tebevartojama kai kurių slavų tautų Bažnyčiose) raštas. Iki 19 a. viduryje kirilika vartota dabartinėje Rumunijoje.
Seniausi kirilika rašyti rankraščiai (dažniausiai liturginiai tekstai) datuojami 10–11 a., išliko ir epigrafinės medžiagos. Seniausias rankraštis – Makedonijoje prie Prespos ežero ant akmens plokštės rastas vadinamasis Samuilo įrašas (Samuilov natpis 993). Kirilikos pagrindu susiformavo dabartinės bulgarų, serbų, makedonų, ukrainiečių, baltarusių, rusų (graždanka) abėcėlės. Po Spalio perversmo 1917 Rusijoje turėjo įtakos kai kurių tautų (daugiausia Rusijos Federacijos) raštui.
Kirilika yra apie 50 pasaulio kalbų, daugiausia Rusijoje, Vidurinėje Azijoje, rašto pagrindas. Dažniausiai naudojamos papildomos grafemos (vienos pritaikytos iš kirilikos, kitos perimtos iš graikų ar lotynų rašto).
Lietuvoje 16 a. kirilika buvo spausdinamos pirmosios knygos (P. Skorina), 20 a. pradžioje kirilika spausdintos bažnytinės knygos.
2151