kirtis

kitis, akceñtas (lot. accentus – kirtis), žodžio ar kito reikšminio kalbos vieneto skiemens garsinis paryškinimas kitų to paties vieneto skiemenų atžvilgiu. Kirčiuotas skiemuo yra fonologinis žodžio centras, nekirčiuoti skiemenys sudaro periferinę žodžio dalį. Dauguma kalbų turi fiksuotą kirtį, atliekantį kulminatyvinę ir delimitatyvinę funkciją (kirčiavimas). Pagrindinė fonologinė kirčio funkcija yra kulminatyvinė: kirčių skaičius rodo tam tikrų reikšminių vienetų (dažniausiai žodžių) skaičių kalbėjimo sraute (pvz., sakinyje Dúok tvui málkų yra 3 kirčiai ir 3 žodžiai). Tam tikroje pozicijoje fiksuotas kirtis atlieka ir delimitatyvinę funkciją – rodo žodžių pradžią arba pabaigą (pvz., latvių k. sakinyje Spoži spīd uguntiņa bagātā kunga istabā ‘Skaisčiai šviečia ugnelė turtingojo pono troboje’ kiekvienas kirčiuotas skiemuo pradeda naują žodį). Rečiausiai pasaulio kalbose pasitaiko laisvasis kirtis, atliekantis distinktyvinę funkciją, jis gali, kaip ir fonemos, skirti žodžius ar jų formas. Laisvąjį kirtį turi lietuvių kalba (ir visos jos tarmės; plg. gria : girià, pàlikta : paliktà), t. p. italų, ispanų, rusų ir kitos kalbos. Šių kalbų konkrečių žodžių ir jų formų kirčio vietą aiškina akcentologija. Fiksuoto irčio vietą galima nusakyti griežtomis fonetinėmis ir fonologinėmis taisyklėmis – dažniausiai paprastais teiginiais apie kirčio nutolimą nuo žodžio pradžios ar pabaigos; jo vieta priklauso ne tik nuo žodžio ribų, bet ir nuo balsių bei skiemenų kiekybės. Tam tikri žodžiai gali turėti ne tik pagrindinį, bet ir šalutinį kirtį. Kulminatyvinis šalutinis kirtis būdingas germanų kalboms, iš lietuvių kalbos tarmių – šiaurės žemaičiams (kirčio atitraukimas, kirčio nukėlimas).

Pagal dominuojančią garsinę prigimtį tradiciškai skiriamas muzikinis (arba toninis), dinaminis (arba ekspiracinis) ir kiekybinis (arba kvantitatyvinis) kirtis: pirmuoju atveju kirčiuotas skiemuo pabrėžiamas tono aukščiu, antruoju – balso stiprumu (intensyvumu), trečiuoju – kiekybe. Naujausi tyrimai verčia abejoti šio skirstymo prasmingumu, nes paaiškėjo, kad tonas gali vaidinti lemiamą vaidmenį ir tose kalbose, kurias anksčiau visi mokslininkai laikė dinaminio kirčio kalbomis. Lietuvių kalbos kirtis yra mišrios prigimties – įrodyta, kad jam suvokti svarbūs muzikiniai, dinaminiai ir kiekybiniai veiksniai.

Frazėje vienas žodis dažniausiai ištariamas ryškiau, t. y. vadinamuoju frazės kirčiu. Akcentinis vieno žodžio išskyrimas žodžių junginyje vadinamas loginiu kirčiu.

L: A. Pakerys Lietuvių bendrinės kalbos prozodija Vilnius 1982.

1824