kivis, darbo įrankis, naudojamas medienos apdirbimo ir namų apyvokos darbams.
Istorija
Europoje atsirado vėlyvajame paleolite (apie 33 000–12 000 prieš Kristų). Seniausi kirviai buvo akmeniniai; apskaldytas pleišto pavidalo titnagas buvo įtveriamas į medinę ar kaulinę movelę, užmaunamą ant medinio koto. Vėlyvajame neolite (penktas–ketvirtas tūkstantmetis prieš Kristų) pradėta naudoti gludinto akmens įtveriamuosius kirvius; jų viduryje arba platesniojoje dalyje buvo išgręžta skylė kotui. Eneolite (apie penkto tūkstantmečio prieš Kristų vidurys–ketvirtas tūkstantmetis prieš Kristų) ėmė plisti variniai, bronzos amžiuje (apie 3000–500 pr. Kr.) – bronziniai, geležies amžiaus pradžioje (nuo 5 a. pr. Kr.) – geležiniai kirviai. Metaliniai kirviai skiriami į įmovinius ir pentinius siauraašmenius bei plačiaašmenius. Bronzos amžiaus pabaigoje Šiaurės Europos tautos naudojo bronzinį įmovinį kirvį, La Tène’o kultūros vėlyvuoju laikotarpiu keltų ir germanų teritorijoje atsirado siauraašmenis pentinis kirvis. Buvo paplitęs visoje Europoje, pirmo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje jį pakeitė plačiaašmenis kirvis (dabartinio kirvio prototipas).
įmovinis kirvis (pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pirma pusė, Lietuvos nacionalinis muziejus)
Dabartinio pavidalo geležiniai kirviai pradėti gaminti 13–14 a. kalvių.
Kirviai Lietuvoje
Lietuvoje ankstyviausių (paleolito pabaigoje, dešimtame tūkstantmetyje prieš Kristų) akmeninių kirvių rasta Pietų Lietuvoje: Dubičių, Jonionių, Maksimonių, Pamerkių gyvenvietėse.
Neolito pabaigoje (antras tūkstantmetis prieš Kristų) visoje Lietuvos teritorijoje pradėti naudoti gludinto akmens įtveriamieji kirviai. 1–9 a. po Kr. visos baltų gentys naudojo geležinius įmovinius ir pentinius siauraašmenius kirvius; manoma, jie kartais naudoti ir kovai (kovos kirvis). Įmovinį kirvį (12–26,5 cm ilgio) sudarė dažniausiai cilindro formos įmova (3,5–4,2 cm skersmens) ir šiek tiek platėjantys (4,5–7 cm) ašmenys; jų prototipu laikomas bronzinis įmovinis kirvis. Pentinis siauraašmenis kirvis (12–22 cm ilgio) turėjo apvalią pentį su skyle kotui ir ilgą platėjantį liemenį, 4–5 cm pločio ašmenys dažniausiai palenkti. Įmoviniai kirviai plačiai naudoti 1–6 a. (daug jų rasta vyrų kapuose), vėliau rečiau (pavienių aptikta ir 7–10 a. vyrų kapuose). Pentiniai siauraašmeniai kirviai 5–10 a. buvo paplitę Rytų, Šiaurės ir iš dalies Vidurio Lietuvoje; skiriami du tipai – Rytų Lietuvos (būdingi tiesūs apvalia pentimi) ir Vidurio Lietuvos (lenkti su apskrita skyle kotui).
pentinis siauraašmenis kirvis (5–10 a., Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus)
XV tarptautinio eksperimentinės archeologijos festivalio Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje (2014) dalyvis kirviu kapoja malkas
pentinis plačiaašmenis kirvis (11–13 a., Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus)
Nuo 10 a. imta kalti plačiaašmenius pentinius kirvius, kurie vėliau pakeitė įmovinius ir pentinius siauraašmenius kirvius. Plačiaašmeniai kirviai, naudoti visą antrą tūkstantmetį, mažai pakito (nuo 14 a. įsivyravo keturkampe plokščia pentimi plačiaašmeniai kirviai). Šie kirviai labiau diferencijuoti: miško kirtėjai, dailidės naudojo sunkius ir didelius (skliutas), staliai ir račiai – lengvesnius kirvius, turinčius dideles apskritas skyles, į kurias buvo įtveriamas trumpas kotas (vedega). Iki 20 a. pradžios lietuvių valstiečiai naudojo vietos kalvių pagamintus kirvius; nuo 20 a. pradžios paplito fabrikiniai kirviai.
2271