Kiseliòvo refòrmos, 1836, 1840 ir 1842 Rusijos imperijos agrarinės reformos, kurias inicijavo karo ir valstybės veikėjas P. Kiseliovas.
1836 reforma
Pagrindinės 1836 reformos idėjos buvo suformuluotos dar 1816 P. Kiseliovo rašte imperatoriui Aleksandrui I. Reformos projekte P. Kiseliovas numatė palaipsnį valstiečių išlaisvinimą iš baudžiavinės priklausomybės (baudžiava), siūlė įstatymiškai reglamentuoti žemvaldžio ir valstiečio tarpusavio santykius, suteikti valstiečiams dirbamos žemės sklypą, nenaudojamas valstybės teritorijas apgyvendinti mažažemiais valstiečiais.
1826, po valstiečių maištų Kijevo gubernijoje, P. Kiseliovas savo rašte imperatoriui Nikolajui I siūlė sudaryti inventorius, kur būtų aiškiai nustatytos valstiečių pareigos pagal žemės ekonominį našumą. P. Kiseliovas tapo Slaptojo komiteto valstiečių klausimui spręsti nariu, tačiau Komiteto posėdžiai nedavė rezultatų, nes reformų projektai netenkino daugumos žemvaldžių. Pats Nikolajus I, M. Speranskis ir kiti reformatoriai suvokė, kad iš pradžių reikėtų reformuoti valstybinius valstiečius, nes tai nekeistų dvarininkijos nusistovėjusios padėties.
1836 Slaptasis komitetas valstiečių klausimui spręsti pradėjo svarstyti valstybinių valstiečių reformavimo galimybes. Imperatoriaus kanceliarijos V skyrius (valstybinių valstiečių; jam vadovavo P. Kiseliovas), atlikęs Sankt Peterburgo, Maskvos, Tulos, Tambovo ir Pskovo gubernijų valstiečių reviziją, aptiko daug valdininkų savivalės ir piktnaudžiavimo atvejų. Atliekant 1836 Rusijos valstybinių valstiečių reformą buvo reorganizuotas jų administravimo aparatas, įsteigta Valstybės nuosavybės rūmai, apylinkių valdybos (gavo didelius įgaliojimus), valstiečiai įgijo teisę rinkti valdininkus ir teismus, t. p. įsteigta kaimo policija ir teismas. Vienas pagrindinių teigiamų P. Kiseliovo reformos rezultatų – pagalvės prievolę pakeitė žemės prievolė, kuri priklausė nuo valstiečio dirbamo sklypo ekonominio našumo. Steigtos kaimo mokyklos, ligoninės, imtasi priemonių apriboti valstiečių girtavimą, tačiau išaugo žemės mokestis, atsirado naujų rinkliavų, padaugėjo pareigūnų, administruojančių valstiečių bendruomenes ir jų išlaikomų. Prievartinis žemių skyrimas bulvių auginimui sukėlė valstiečių neramumų. Biurokratinis P. Kiseliovo reformos įgyvendinimo pobūdis nepaliko vietos valstiečių iniciatyvai.
1840 reforma
1840 P. Kiseliovas inicijavo vadinamųjų privalomųjų inventorių (dvarų ūkinių ir teisinių dokumentų) reformą. Ja siekta valstybiniu lygmeniu reglamentuoti baudžiavinių valstiečių žemės sklypų dydį ir prievoles. Reformos tikslas t. p. buvo pagerinti Rusijos žemės ūkio padėtį baudžiavinės sistemos krizės sąlygomis ir apriboti antirusiškų sukilimų potencialiais iniciatoriais laikytų lenkų dvarininkų galią ir įtaką valstiečiams. Dėl to valdžia, įgyvendindama inventorių reformą, ryžtingiau veikė vadinamosiose nerusiškose gubernijose. Nuosekliausiai ši reforma buvo įgyvendinta Vilniaus gubernijoje, kur buvo sudaryti atskirai kiekvieno žemės savininko turto inventoriai. Kauno, Vitebsko, Mogiliavo, Kijevo ir kitose gubernijose inventorinimas nebuvo baigtas dėl dvarininkų priešinimosi.
1842 reforma
P. Kiseliovas vadovavo Nuostatų apie įsipareigojusius valstiečius parengimui (paskelbti 1842 04 02). Jie reglamentavo laisvės suteikimą valstiečiams jų laisvu susitarimu su žemvaldžiu: paties žemvaldžio noru valstiečiui galėjo būti suteikiama asmens laisvė kartu su teise naudotis žemės sklypu, bet ne tampant jo savininku (tuo Nuostatai skyrėsi nuo 1803 Laisvųjų žemdirbių įstatymo, įpareigojusio dvarininkus skirti valstiečiui nuosavą sklypą mainais už tam tikrų reglamentuotų prievolių atlikimą). Pagal Nuostatus žemvaldys netekdavo teisės savo nuožiūra valdyti valstiečio asmeninį gyvenimą ir reglamentuoti darbą, bet išsaugojo teisinę privilegiją, valstiečiai tapdavo laisvi, tačiau susieti su dirbamos žemės sklypu. Nuostatai didesnės reikšmės neturėjo, nes valstiečių išlaisvinimas nuo baudžiavinės priklausomybės nebuvo privalomas, patys valstiečiai atsisakydavo jiems siūlomų sąlygų, numatančių nepakeliamas išpirkas. P. Kiseliovo manymas, kad Rusijos dvarininkų sąmoningumas didėja ir kad atsiranda suvokimas laipsniškai panaikinti baudžiavą, nepasiteisino: iš apie 10 mln. baudžiavinių valstiečių tik maždaug 24 000 sudarė sutartis su žemvaldžiais.
P. Kiseliovo reformomis buvo pasinaudota rengiant vėlesnes Rusijos imperijos valstiečių reformas, pirmiausia baudžiavą panaikinusį 1861 manifestą (valstiečių reforma; pats P. Kiseliovas prisidėjo rengiant ir įgyvendinant šią reformą).
L: J. Gotje Osvoboždenije krestjan. Dejateli reformy Moskva 1911; N. Družinin Gosudarstvennyje krestjane i reforma P. D. Kiseliova Moskva‑Leningrad 1946; M. Davydov Oppozicija Jego Veličestva. Dvorianstvo i reformy v načale XIX veka Moskva 1994.
1088