kiškiãbudė (Conocybe), papėdgrybūnų (Basidiomycota) skyriaus, pievagrybiečių (Agaricales) eilės, gelsvūninių (Bolbitiaceae) šeimos grybų gentis. Žinoma apie 270 rūšių. Paplitę visame pasaulyje.
baltoji kiškiabudė
Vaisiakūniai diferencijuoti į kepurėlę ir kotą, smulkūs, kartais vidutinio dydžio, dažnai ilgakočiai, nemėsingi, trapūs, vienmečiai. Kepurėlė varpelio arba kūgio formos, išgaubta, paplokščia, vagota arba nevagota, matinė, kartais lipni, negleivėta, pilkšvai geltona, gelsvai ar rausvai ruda, balsva ar kitų spalvų, jauna kartais padengta plėvelės pavidalo šydu. Himenoforas lakštelinis, lakšteliai priaugtiniai arba prisegtiniai, gelsvai, pilkšvai ar rausvai rudi, cinamono spalvos, formuojantys gelsvai ar rausvai rudas papėdspores. Kotas centrinis, cilindrinis, gali būti išilgai vagotas, su žiedu arba be jo, pamatas dažnai gumbo pavidalo. Saprotrofai. Auga ant dirvožemio, ekskrementų, mėšlo, pievose, ganyklose, dirvonuose, senose laužavietėse ar gaisravietėse, pamiškėse, miškuose, parkuose, soduose. Nevalgomi, kai kurie turi toksinių medžiagų.
Lietuvoje žinoma apie 20 rūšių, jų paplitimas menkai ištirtas. Dažnesnės yra baltoji kiškiabudė (Conocybe apala, sinonimas Conocybe lactea; vaisiakūniai balti, kepurėlė 1–3 cm skersmens, kūgio formos, auga pievose ar vejose tarp žolių), plaušuotoji kiškiabudė (Conocybe pubescens; vaisiakūniai oranžiniai ar rausvai rudi, kepurėlė 1–3 cm skersmens, jauna kūgio formos, vėliau paplokščia su gūbreliu, plaušuota, kotas t. p. plaušuotas, auga ant ekskrementų ar mėšlo) ir vokietinė kiškiabudė (Conocybe rickeniana; vaisiakūniai rausvai rudi, kepurėlė 1–3 cm skersmens, jauna kūgio formos, vėliau paplokščia su gūbreliu, vagota, auga tarp žolių ir samanų miškuose, pamiškėse, pakelėse).
1989