Kiškos

Kškos, 15 a. pabaigos–17 a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminė. Buvo vienų didžiausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje didikams priklausančių žemės valdų savininkai. Kilę iš Palenkės. Penkių kartų giminės giminystės ryšiais jungė 29, santuokiniais – 63 narius. Kiškų iškilimui didelę reikšmę turėjo Stanislovo Kiškos (m. 1513 ar 1514) santuoka su įtakingo ir turtingo Lietuvos didiko (valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kazimierui Jogailaičiui) Petro Mantigirdo dukterimi Sofija. Mirus Stanislovui iki 1654 giminę tęsė keturios kartos (paskutinis 1654 mirė Jonušas Kiška). Daugiausia Kiškos tuokėsi su Radvilomis (apie 20,5 % iš nustatytų santuokų). Darė didelę įtaką Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Iš Stanislovo palikuonių buvo aštuoni vaivados, trys kaštelionai, po vieną Žemaičių vyskupą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didįjį ir lauko etmoną, krašto (didįjį) iždininką. Dėl 17 a. karų su Rusija ir Švedija, pomėgio švaistyti turtus Kiškos patyrė finansinių nuostolių ir prarado įtaką.

Kiškų herbas Dombrova (Ąžuolynas; iš A. Kojalavičiaus-Vijūko knygos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų herbynas, vadinamas Nomenclatorius, išleista 1905 Krokuvoje; Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Kiškų pradininkas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pastalininkio (iki 1488) ir Lydos vietininko (iki 1492) Petro Strumilos (m. 1492) sūnus Stanislovas (Stanislovas Kiška), kurio pravardė ilgainiui tapo giminės pavarde.

Stanislovo sūnus Petras (m. 1534) 1521–32 buvo Polocko vaivada, nuo 1522 Drohičino seniūnas, nuo 1532 Trakų kaštelionas ir Žemaitijos seniūnas. Dėl iš tėvo sukaupto ir paveldėto turto priklausė turtingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų dešimtukui – pagal 1528 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymą išrengdavo 224 raitelius (nuo apie 3584 dūmų su daugiau kaip 23 000 valstiečių).

Petro sūnus Petras (m. 1550) nuo 1548 buvo Voluinės žemės maršalka ir Vladimiro seniūnas (jo antroji žmona buvo Jurgio Radvilos duktė, Barboros Radvilaitės ir Mikalojaus Radvilos Rudojo sesuo Ona). Antrasis sūnus Stanislovas (m. 1554) nuo 1544 buvo Vitebsko vaivada, nuo 1552 Breslaujos seniūnas. Vedęs Jono Radvilos dukterį Oną Radvilaitę įgijo didelių žemės valdų. Sekdamas svainiu Mikalojumi Radvila Juodoju ėmė remti protestantus. Sunkiai sirgdamas, su broliu Mikalojumi Kiška, prižiūrimi Mikalojaus Radvilos Juodojo ir jo pusbrolio Mikalojaus Radvilos Rudojo, 1554 pasidalijo mirusio brolio Petro turtą. 1554 10 testamentu po mirties trijų mažamečių vaikų globą pavedė Mikalojui Radvilai Juodajam.

Stanislovas turėjo du sūnus: Joną Kišką ir Stanislovą (m. 1617). Pastarasis buvo kurčnebylis, po tėvo Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties (1565) jį globojo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Stanislovas buvo vedęs Povilo Sapiegos dukterį Elžbietą.

Pasižymėjo visi keturi Stanislovo sūnūs: Stanislovas Kiška, Jonušas Kiška, Mikalojus Kiška ir Kristupas Kiška. Kristupas (1590–1646), būdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo dvariškis, nuo 1609 studijavo Ingolstadto universitete. Nuo 1619 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pataurininkis, 1636–39 Mstislavlio, nuo 1639 Vitebsko vaivada, nuo 1638 dar ir Lietuvos vyriausiojo tribunolo maršalka. Pirmoji žmona (buvo vedęs tris kartus) buvo Elžbieta Radvilaitė.

-Kiška; -Petras Strumila; -Kristupas Kiška; -Petras Kiška; -Stanislovas Kiška

N. Asadauskienė Kiškų giminė LDK XV a. pab.–XVII a. (Genealoginis tyrimas) Vilnius 2003.

84