Nišida Kitaro (Kitaro Nishida, Kitaras Nišidà) 1870 05 19Mori (Išikavos prefektūra) 1945 06 07Kamakura, japonų filosofas. Japonų moderniosios filosofijos svarbiausias atstovas. Kioto mokyklos pradininkas.
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1890–94 studijavo filosofiją Tokijo universitete. Dėstė aukštosiose mokyklose, 1910–27 Kioto universitete; profesorius (1914).
Grynojo patyrimo samprata
Remdamasis W. Jameso filosofija ir dzenbudizmo praktika išplėtojo grynojo patyrimo sąvoką, ja grindė pažinimo teoriją. Teigė, kad tikrovę sudaro sąmonės reiškiniai, tiesioginio patyrimo faktai. Pasauliui egzistuoti leidžia vienijanti galia, kuri pasireiškia ir sąmonėje. Pasaulio ir individo santykį apibūdino prieštaringos tapatybės kategorija. Kiekvienam patyrimui būdingas tam tikras vienovės lygis. Kylanti mintis suardo grynojo ikisąvokinio patyrimo vienovę, todėl grynasis patyrimas yra mąstymo pagrindas.
Kitaro Nišida (1943)
Vietos logikos teorija
Kūrė vadinamąją vietos (jap. bašio) logikos teoriją, teigiančią, kad kiekvienam sprendimui turi įtakos jo konteksto logika. Šią lemia dar platesnė patyrimo terpė, kurios konteksto logika negali paaiškinti savo priemonėmis. Patyrimo kontekstą K. Nišida vadino absoliutaus niekio vieta, kuri yra veiksmo–intuicijos, loginės išraiškos, dvasinių, etinių ir estetinių vertybių pagrindas.
Istorinis vyksmas
Absoliuti dabartis yra istorinio vyksmo išeities taškas, apimantis istorinę praeitį ir begalines ateities galimybes. Istorinis pasaulis kuria save kūniškų individų veiksmais.
Religijos ir mokslo santykis
Religija ir mokslas neprieštarauja vienas kitam – dvasinis patyrimas yra būtina mokslo loginė prielaida.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Gėrio tyrinėjimai (1911), Intuicijos ir refleksijos vaidmuo savimonės procese (1917), Sąmonės problema (1920), Menas ir moralė (1923), Nuo veikimo link žiūrėjimo (1927), Pamatinės filosofijos problemos (2 t. 1933–34), Vietos logika ir religinė pasaulėžiūra (1945).