klaipėdškiai (Memelländer), Klaipėdos krašto gyventojų dalis, taip ėmusi vadintis po Versalio taikos 1919 kraštą atskyrus nuo Vokietijos. Lietuvoje ir Vokietijoje klaipėdiškių sąvokos reikšmė ir prasmė buvo aiškinama skirtingai – pabrėžiami teisiniai, tautiniai, politiniai ir kiti ypatumai.
Ambasadorių konferencijos 1920 01 25 nutarimu Klaipėdos kraštą pradėjus valdyti Prancūzijai, krašto gyventojai liko Vokietijos piliečiais. Pagal 1924 05 08 Klaipėdos krašto konvenciją klaipėdiškiais, arba vietos gyventojais, buvo pripažįstami tie, kurie krašte gyveno iki 1920 01 10 ir priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1924 07 30, krašte gyveno iki 1915 01 30 ir priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1925 01 30, gyveno iki 1922 01 01 ir tie, kuriems prancūzų administracija suteikė teisę nuolatos ten gyventi. 1925 02 10 Lietuvos Respublikos ir Vokietijos sutartimi asmenys, įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, prarado Vokietijos pilietybę. Klaipėdiškių teises nustatė Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Klaipėdos krašto statutas, t. y. jie naudojosi visomis Lietuvos Respublikos piliečių civilinėmis teisėmis ir tik jie galėjo rinkti Klaipėdos krašto seimelį bei būti į jį renkami, eiti krašto aukštesnio rango valdininkų pareigas. Klaipėdiškių teisinis apibrėžimas buvo patikslintas krašto Seimelio 1928 12 05 įstatymu.
klaipėdiškių Miko Buntino ir Marios Marinkės Brakaitės vestuvės. Dešinėje sėdi dailininkas Adomas Brakas su motina (1928)
Nuo 1871 Vokietijos valdžia Klaipėdos krašte siekė nutautinti Mažosios Lietuvos lietuvius (lietuvininkus; Prūsijos lietuviai) ir kitų tautybių gyventojus; ilgainiui buvo išugdyta grupė Mažosios Lietuvos lietuvių klaipėdiškių (vokiečių kalba Memelländer), kurie nesuvokė savo kilmės ir tautybės, vartojo lietuvių ir vokiečių kalbas, buvo linkę palaikyti stipresniuosius, t. y. vokiečius. 1923 Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos valstybės (Klaipėdos krašto sukilimas, Šilutės seimo deklaracija), jos valdžia siekė ugdyti lietuvininkų tautinę savimonę. Vokietijos valdžios propaganda tvirtino, kad dvikalbiai nėra lietuviai ir kaip vokiškos kultūros žmonės teisiškai priskirtini vokiečių tautybei.
Nuo 1933 naciai (tais metais Vokietijoje atėję į valdžią) ėmė grasinti imtis represijų prieš tuos klaipėdiškius, kurie priešinosi vokiškai antilietuviškai tautinei politikai. 1939 03 22–23 nacių Vokietijos okupuotame ir aneksuotame Klaipėdos krašte lietuviais neužsirašę klaipėdiškiai tapo Vokietijos piliečiais; aktyvesni lietuviai buvo įkalinti koncentracijos stovyklose arba kitaip izoliuoti, per Antrąjį pasaulinį karą (1939–45) jų dalis išvežta dirbti į Vokietiją, vėliau diduma pasitraukė į Vakarus.
1944 pabaigoje–1945 pradžioje Klaipėdos kraštą okupavus Sovietų Sąjungai, dalis likusių klaipėdiškių pateko į sovietinius lagerius. 1945–47 į LSSR priskirtą (Sąjungininkų ir SSRS Teherano konferencijos bei Jaltos konferencijos nutarimais) Klaipėdos kraštą grįžo apie 5500 klaipėdiškių, kiti apsigyveno Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir kitur.
L: R. Valsonokas Klaipėdos problema Vilnius 1989; P. Žostautaitė Klaipėdos kraštas 1923–1939 Vilnius 1992.