Klapėdos istòrija
Įkūrimas ir raida viduriniais amžiais
Pirmąkart Klaipėdos (Cleipeda) vardas minimas aprašant Klaipėdos pilį 1252–1328. Manoma, miestas (vokiškai Memel) ėmė kurtis 13 a. viduryje į rytus nuo pilies buvusioje senosios Danės žiočių saloje. 2/3 miesto priklausė Livonijos ordinui, 1/3 – Kuršo vyskupui. 1254 (ar 1258) Klaipėda gavo Liubeko teisę. 1258 minima Šv. Jono parapinė ir Šv. Mikalojaus krašto bažnyčios. 1290–98 veikė Švč. Mergelės Marijos katedra ir kapitula (vėliau išsikėlė į Ventspilį). Klaipėda įkurta kaip vokiečių agresijos prieš baltus atramos punktas, tad buvo dažnai puolama – iki 13 a. pabaigos dažniausiai sembų ir žemaičių, vėliau – žemaičių, o nuo 15 a. vidurio dar ir gdanskiečių (prekybos konkurentų). 13–15 a. miestas degintas ar griautas apie 20 kartų (1360 sudeginta, 1379 buvo užimta ir sudeginta, 1393 sugriauta pilis). 14–15 a. Klaipėda menkai tesiplėtė – istorijos šaltiniai ją dažniausiai vadina papiliu, nedidele gyvenviete ar miesteliu.
Klaipėdos herbas
Iki 16 a. antros pusės joje kariniais sumetimais nebuvo leidžiama mūrinė statyba. Dėl nuolatinių kovų su žemaičiais ir lietuviais 1328 Livonijos ordinas, 1392 Kuršo vyskupas perleido savo Klaipėdos valdas Vokiečių ordino Prūsijos šakai. 15 a. pradžioje pilį ir miestą mėginta sujungti į vientisą gynybinę sistemą, 1408 miestą perplanavo lokatorius J. Lankau. Net po Žalgirio mūšio (1410) Klaipėda pagal 1411 Torunės taiką ir 1422 Melno taiką liko Vokiečių ordinui. 1475 jai suteikta sausumos miestams būdinga Kulmo teisė.
15 a. antroje pusėje gyventojai ėmė kurtis dešiniajame senosios Danės krante buvusiame pusiasalyje (dabar senamiesčio teritorija), 16 a. pradžioje prasidėjus Klaipėdos pilies rekonstrukcijai į pusiasalį susikėlė visi miestiečiai. Manoma, 16 a. pradžioje iškastas gynybinis griovys tapo naujosios Danės vaga, o pusiasalis – sala.
16–19 amžiai
Klaipėdos miestas ir pilis (Chr. Hartknocho Senoji ir Naujoji Prūsija 1684)
1525 Klaipėda tapo susikūrusios Prūsijos kunigaikštystės apskrities centru. 1532–38 naujoji miesto teritorija sutvirtinta gynybiniais pylimais. Dabartinis Senamiesčio gatvių tinklas susiformavo po 1540 gaisro. Apie 1571 pastatyta nauja miesto Šv. Jono bažnyčia, 1589–90 minima lietuvių Šv. Mikalojaus bažnyčia. Klaipėdos šiaurinėje dalyje naujosios Danės dešiniajame krante 16 a. antroje pusėje kūrėsi priemiestis, vėliau pavadintas Krūmamiesčiu. 1571 Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Friedrichas padovanojo miestui žemių už senosios Danės. 1627–29 Klaipėda, apjuosta gynybiniais pylimais su bastionais ir grioviais, tapo miestu tvirtove. Vidinėje pylimų pusėje kūrėsi miesto branduolys – Senamiestis ir Odų priemiestis (nuo 1693 – Friedricho miestas).
16 a. Klaipėda sparčiau plėtojosi kaip uostamiestis (Klaipėdos jūrų uostas). Nuo 1549 pradėti statyti jūriniai laivai. Uosto plėtrą stabdė gretimų uostų – Karaliaučiaus ir Liepojos – konkurencija ir su ja susiję prekybos apribojimai. Nuo 16 a. vidurio kūrėsi amatininkų cechai. Miesto plėtrą skatino stiprėjanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekyba su Vakarų šalimis. Apie 1503 buvo 25, 1540 – 107, 1589 – 143 visateisių miestiečių šeimos. Greta vokiečių kolonistų, Klaipėdoje (daugiausia priemiesčiuose) gyveno kuršiai ir lietuviai. Magistratas jiems nesuteikdavo miestiečių teisių, nepriimdavo į amatininkų cechus. Vis dėlto Klaipėda pamažu virto vienu susidariusios Mažosios Lietuvos istorinės srities regioninių centrų. Į miestą atsikėlė ir olandų, anglų, škotų, žydų. Po 1600–29 Abiejų Tautų Respublikos–Švedijos karo Klaipėdą 1629–35 valdė švedai. Panaikinus apribojimus pagyvėjo prekyba. 16–17 a. pagrindinės eksporto prekės buvo javai (tik 16 a.), linai, kanapės ir sėmenys, daugiausia gabenti iš Žemaitijos, o Nemunu – ir iš tolimesnių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionų. Importuota daugiausia druskos ir kolonijinių prekių. Klaipėdos pirkliams trūko kapitalo, 1671 jie neturėjo nė vieno jūrinio laivo.
Klaipėdos miesto antspaudas (1672)
17 a. miestas smarkiai degė 6 kartus, didžiausias gaisras – per 1674–79 Prūsijos ir Brandenburgo karą su Švedija. Sudegdavo mediniai ir fachverkiniai namai, dėl to gausėjo mūrinių pastatų. Pilis, bastioniniai pylimai, miesto gyvenamieji namai ir bažnyčia turėjo renesansui būdingų bruožų. 1646 pradėjo veikti europinės reikšmės pašto kelias Klevė–Berlynas–Klaipėda–Ryga. 1683 pašventinta Reformatų bažnyčia. 17 a. antroje pusėje–18 a. pradžioje užpilta Danės senoji vaga.
1701 Klaipėda tapo susikūrusios Prūsijos karalystės miestu. Per 1709–10 maro epidemiją Klaipėdoje ir priemiesčiuose mirė 1215 žmonių. 1708 pašventintos Šv. Jono bažnyčios bokštas tapo orientyru žvejams ir jūreiviams. 1722 prie Klaipėdos prijungtas Friedricho miestas. Per Septynerių metų karą 1757–62 Klaipėdą užėmė Rusijos kariuomenė. Po karo ji prarado tvirtovės statusą, toliau plėtėsi kaip uostamiestis. Miesto pirkliai į Klaipėdą pritraukė daugiau Nemunu iš kertamų Lietuvos miškų plukdytos medienos. 1759 pastatyta pirmoji vėjinė lentpjūvė (1779 jų buvo septynios), 1772 įrengtas medienos uostas. 18 a. pirmoje pusėje į Klaipėdą atplaukdavo vos 30–40 laivų, 1752 – 100, 1770 – daugiau kaip 500. 1796 uoste pastatytas švyturys (vienas pirmųjų Baltijos pietrytinėje pakrantėje).
1736 Prūsijoje įvedus privalomą mokymą, mieste daugėjo parapinių mokyklų (veikė nuo 16 amžiaus). 18 a. antroje pusėje ėmė plisti baroko, 19 a. pradžioje – klasicizmo stiliaus architektūra (daugiausia gyvenamieji namai).
19 amžius–20 amžiaus pradžia
Klaipėdos vaizdas nuo Smiltynės (1808)
Napoleonui I okupavus Prūsijos didžiąją dalį, 1807–08 Klaipėda buvo Prūsijos karalių rezidencija. 1807 Klaipėdoje išleistas įsakas dėl baudžiavos panaikinimo, rengtos kitos valstybinės reformos. Per 1853–56 Krymo karą miestas išgyveno ekonominį pakilimą (dėl eksporto iš Rusijos). Klaipėda greitai atsigavo po didžiojo 1854 gaisro. Buvo statomi neogotikinio, neorenesansinio, neoklasicistinio ir jugendo stiliaus pastatai. 19 a. antroje pusėje miestas plėtėsi šiaurės kryptimi – susiformavo naujas administracinis centras – Naujamiestis. 1856 prie Klaipėdos prijungtas Vitės priemiestis, 1900 – Smiltynė. Daugėjo gyventojų (1 lentelė). Po baudžiavos panaikinimo Klaipėdoje, ypač priemiesčiuose, gausėjo lietuvininkų. 1837 jų buvo 912 (10,1 %), 1890 – 1322 (6,3 %). Nuo 1871 Klaipėda tapo Vokietijos imperijos miestu.
19 a. antroje pusėje sustiprėjus Šiaurės jūros, Karaliaučiaus, Liepojos ir Piliavos uostams, Klaipėdos laivininkystės verslas silpnėjo. Plėtojosi stambioji pramonė: 1869 įsteigtas chemijos fabrikas Union, 1899 – faneros fabrikas, 1900 – celiuliozės fabrikas (žaliava buvo Nemuno baseino, Žemaitijos ir vietinių miškų mediena), 1855 įrengtas žiemos uostas, 1893 – žvejybos uostas. 1875 nutiestas geležinkelis Klaipėda–Tilžė su atšaka Klaipėda–Bajorai (prie Kretingos). 1904 pradėjo kursuoti elektrinis tramvajus (veikė iki 1934).
1817 pradėjo eiti pirmasis miesto laikraštis Memelsches Wochenblatt, 1849 – vienas pirmųjų lietuvių periodinių leidinių laikraštis Lietuvninkų prietelis. Nuo 1825 leidžiamos lietuviškos knygos. 1860 įkurta Luizės gimnazija, 1911 – Augustos Viktorijos licėjus. 19 a. kūrėsi įvairios draugijos: 1826 – pirklių klubas, 1839 – laivų kapitonų klubas Neptūnas ir kitos. Į 19 a. pabaigą ir 20 a. pradžioje Klaipėda darėsi vokietinamos Mažosios Lietuvos lietuviškiausios šiaurinės dalies kultūros ir ekonomikos centru, į ją kėlėsi lietuvių spaustuvės (Jankaus spaustuvė, Sieberto spaustuvė, kitos). Klaipėdos ir apylinkių lietuvninkai, gindami lietuvių kalbos teises mokyklose, dalyvavo peticijų kaizeriui, Reichstagui, Prūsijos Landtagui kampanijose. 1895–1918 veikė Klaipėdos apskrities lietuviška konservatyvų skyrimo draugystė.
Klaipėdos žuvų turgus (20 a. pradžia)
1915 03 Klaipėdą trumpam užėmė Rusijos kariuomenė, kuri žudė gyventojus, sudegino svarbiausius pastatus. 1918 prie miesto prijungta Smeltė ir Bomelsvitė.
20 amžius
1919 Versalio sutartimi Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, 1920–23 miestą valdė prancūzai. 1920–39 Klaipėdoje veikė krašto vietinio valdymo institucija – Direktorija. 1923 po Klaipėdos krašto sukilimo Klaipėda prijungta prie Lietuvos Respublikos. Tapo autonominio Klaipėdos krašto centru – čia rezidavo gubernatorius, veikė centriniai krašto savivaldos organai.
Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas E. Galvanauskas (antroje eilėje centre) ir kiti Vyriausybės nariai Klaipėdoje (1923)
Politinio gyvenimo stabilumą trikdė vokiečių nacių organizacijų (Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga, arba zasininkai, ir Socialistinė tautos sąjunga, arba noimanininkai) siekis prijungti Klaipėdos kraštą prie Vokietijos. Buvo plečiamas ir modernizuojamas Klaipėdos uostas, sukurta tekstilės pramonė (1925 įsteigtas tekstilės fabrikas Klaipėda, 1928 – Lietuvos medvilnės manufaktūra Liverma), 1926 pastatytas bendrovės Maistas fabrikas, stengtasi įveikti medienos pramonės krizę. 1938 Klaipėdoje buvo 13 % Lietuvos (be Vilniaus krašto) įmonių, jose dirbo 26 % Lietuvos pramonės darbuotojų. Per Klaipėdą ėjo 75,6 % Lietuvos eksporto ir 64,8 % importo. Mieste veikė šalies didžiųjų bankų skyriai. 1924–32 nutiesta Kretingos–Kužių geležinkelio atšaka, 1938 tarp Kauno ir Klaipėdos – Žemaičių plentas sujungė Klaipėdą su visa Lietuva. 20 a. 3–4 dešimtmetyje pastatyta funkcionalistinio stiliaus gyvenamųjų namų kvartalų ir administracinių pastatų.
Gyventojų prieaugio didžiausią dalį sudarė iš kitur atsikėlę lietuviai darbininkai, tarnautojai ir verslininkai, keitėsi gyventojų tautinė sudėtis (2 lentelė). Skatinta lietuvių kultūros plėtra. Buvo leidžiami lietuviški laikraščiai: Klaipėdos žinios (1924–36), Lietuvos keleivis (1924–39) ir kiti. Lietuvos Vyriausybė finansavo privačių mokyklų, Vytauto Didžiojo gimnazijos veiklą, jos iniciatyva įsteigta aukštųjų mokyklų: 1934 – Prekybos institutas, 1935 – Pedagoginis institutas. 1923 atidaryta konservatorija, 1935 į Klaipėdą perkelta Valstybinio teatro uždaryto Šiaulių skyriaus trupė. Vokietijos fondų finansuojamas Kulturbundas (1923–34) vienijo vokiečių visuomenines ir kultūros organizacijas.
Klaipėdos faneros fabrikas (1935)
Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys (sėdi kairėje) ir Vokietijos užsienio reikalų ministras J. von Ribbentropas (sėdi dešinėje) pasirašo Klaipėdos krašto perdavimo dokumentus (1939 03 22, Berlynas; Nacionalinis skaitmeninis archyvas)
1939 03 23 Klaipėdą užgrobė nacių Vokietija, iš miesto į Lietuvą pasitraukė dalis lietuvių ir žydai. Pagal iš anksto sudarytus sąrašus prasidėjo masiniai lietuvių veikėjų suėmimai. 1941 01 10 SSRS ir Vokietijai pasirašius sutartį dėl repatrijavimo, iki 03 pabaigos iš Klaipėdos į SSRS okupuotą Lietuvą iškeldinti lietuviai – buvę Lietuvos Respublikos piliečiai; dėl to mieste sumažėjo gyventojų (1939 03 buvo 51 168, 1941 – 41 188). 1939–45 Klaipėdoje buvo Vokietijos karinė bazė. Nuo 1942 07 Klaipėdą bombardavo Sąjungininkų, nuo 1944 10 – SSRS aviacija. Per Klaipėdos operaciją SSRS kariuomenė iki 1944 10 12 iš dalies užblokavo miestą (liko sausumos kelias per Kuršių neriją ir jūra). Miesto gyventojai buvo evakuoti į Vokietiją. Po ilgos apgulties 1945 01 28 Vokietijos kariuomenės 28-asis korpusas (17 300 karių, 60 tankų bei šturmo pabūklų) per Kuršių neriją pasitraukė iš miesto; traukdamiesi vokiečiai susprogdino strateginius miesto objektus. Klaipėdą užėmė SSRS kariuomenės Ketvirtoji smogiamoji armija, kuriai priklausė ir Šešioliktoji lietuviškoji šaulių divizija.
II pasaulinio karo pabaiga – didžiausias Klaipėdos istorijos lūžis. Po karo mieste liko tik 6 senieji gyventojai. Klaipėda turėjo tarnauti SSRS ekonominiams ir kariniams interesams, dėl to į ištuštėjusį miestą buvo atkelta gyventojų iš kitų SSRS regionų. Klaipėda tapo daugiataučiu miestu, vokiečius pakeitė rusai ir rusakalbiai gyventojai. Naujakuriai kėlėsi ir iš kitų Lietuvos rajonų, ilgainiui lietuvių mieste ėmė daugėti. Per karą sugriauta ar sudeginta 60 % pastatų, po jo užuot restauravus naikinta visa, kas priminė vokiškumą. Dėl to ir dėl prievartinio ateizmo diegimo visiškai sunaikintos apgriautos Šv. Jono, lietuviškoji Šv. Jokūbo, t. p. evangelikų reformatų, katalikų Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios. Klaipėdoje įsikūrė SSRS kariuomenės ir Karinio jūrų laivyno įgulos. Klaipėda, kaip ir visa SSRS okupuota Lietuva, atsidūrė už vadinamosios geležinės uždangos – labai pasunkėjo ryšiai su užsieniu. 1946 prie miesto prijungti Giruliai ir Melnragė.
Klaipėdos miesto šiaurinė dalis su Žiemos uostu (1937)
Po karo plėtotas SSRS poreikius tenkinantis jūrų žvejybos laivynas. 1952 įkurta Baltijos laivų statykla, žvejybos uostas, 1966 – Vakarų laivų remonto gamykla, 1986 pradėjo veikti daugiausia kariniams pervežimams skirta tarptautinė jūrų perkėla Klaipėda–Mukranas. Plėtota medienos apdirbimo, statybinių medžiagų, maisto, lengvoji pramonė. Veikė medienos apdirbimo kombinatas (nuo 1965), baldų gamybinis susivienijimas Klaipėda, celiuliozės ir kartono gamykla (nuo 1974). 1957 ir 1961 pastatytos dvi gelžbetonio konstrukcijų gamyklos, 1971 – Namų statybos kombinatas. 1960–70 pastatyti mėsos, pieno, duonos kombinatai, 1966–73 rekonstruota Švyturio alaus darykla, įkurtas tabako fabrikas Kova (1953). Veikė medvilnės gamybinis susivienijimas Trinyčiai (nuo 1975), sausųjų elementų fabrikas Sirijus (nuo 1945).
1986 Klaipėdoje buvo gaminama 13 % LSSR pramonės produkcijos. 20 a. 8–9 dešimtmetyje daugėjo gyventojų, miestas plėtėsi pietų kryptimi – buvo pastatyti Taikos prospektu susieti blokinių gyvenamųjų namų rajonai. 1950–53 Klaipėda buvo Klaipėdos srities centras. Po karo veikęs dvimetis Mokytojų institutas 1956 uždarytas. 1959 įkurti Kauno politechnikos instituto Klaipėdos, 1971 – Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos, 1975 – Ikimokyklinio auklėjimo fakultetai, 1987 – Lietuvos mokslų akademijos Klaipėdos ekologijos centras. 1945 atkurtas Klaipėdos dramos teatras, 1973 atidaryta Paveikslų galerija, 1979 – Lietuvos jūrų muziejus. Tikinčiųjų baigiama statyti katalikų Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia 1960 atimta ir 1963 paversta LSSR filharmonijos filialu (1988 grąžinta tikintiesiems). 1988 07 11 įsteigta Klaipėdos Sąjūdžio rėmimo grupė. 1988 08 04 įvyko pirmasis jos surengtas mitingas. 1988 10 20 virš Muzikinio teatro iškilmingai iškelta Tautinė vėliava.
Klaipėdos krašto sukilimo minėjimas 1989 prie paminklo Už laisvę žuvusiems (pastatytas 1925)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę miesto ekonominę plėtrą labai skatino užsienio investuotojai, tarp jų didelės bendrovės Philip Morris, Siemens, Radisson SAS; 2005 Klaipėdoje buvo 20 iš 100 didžiausių Lietuvos investuotojų. Lietuvos žvejybos laivynas ir Jūros žvejybos bendrovė dėl nevykusios privatizacijos bankrutavo. Uostui didelį pelną davė iš Rusijos į Vakarus vežamų žaliavų reeksportas, jis sėkmingai konkuravo su gretimais Baltijos uostais. 1992 įkurta Lietuvos Respublikos karinių jūrų pajėgų pagrindinė bazė. 1997 Klaipėdoje sukurta laisvoji ekonominė zona. 20 a. 10 dešimtmetyje pastatyta nauja tabako gaminių gamykla Philip Morris, įmonė Baltijos automobilių technika, konteinerių terminalas, 2002 rekonstruotas naftos terminalas.
Plėtojasi kultūra. 1991 veikusių fakultetų pagrindu įkurtas Klaipėdos universitetas tapo Vakarų Lietuvos regiono kultūros ir mokslo centru; 2005 mieste veikė 7 aukštosios mokyklos. Klaipėda – pirmas Lietuvos miestas, apdovanotas Europos Tarybos Garbės vėliava (1991). 1992 patvirtintas miesto herbas, 2001 – plėtros strateginis planas. 1994 Klaipėda vėl tapo Klaipėdos apskrities centru.
1
2
--Memel; -Klaipėda
L: J. Tatoris Senoji Klaipėda: Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 Vilnius 1994; Klaipėda: istorija populiariai Klaipėda 2002; V. Safronovas Klaipėdos miesto istorinės raidos bruožai Klaipėda 2002, Klaipėdos miesto istorija 2021; J. Sembritzki Klaipėdos karališkojo Prūsijos prekybos miesto istorija Klaipėda 2 t. 2002–04; V. Žulkus Viduramžių Klaipėda: miestas, pilis, archeologija, istorija Vilnius 2002.