Klapėdos krãšto statùtas (1924), Klaipėdos krašto konvencijos priedas, kuriuo Lietuvos Respublika Klaipėdos kraštui nustatė autonomijos jurisdikciją.
1923 01 19 Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto ir kitų organizacijų atstovų Šilutės seimas priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos valstybės autonominėmis teisėmis. Ambasadorių konferencija 1923 02 16 suvereno teises į kraštą perdavė Lietuvos Respublikai. Jos dokumentuose konstatuota, kad statutas būsiąs galutinai suderintas su krašto konvencija. Lietuvos vyriausybė 1923 05 07 patvirtino Laikinąjį Klaipėdos krašto autonomijos statutą. Jame konstatuojama, kad kraštas yra suverenios Lietuvos valstybės autonominė teritorija, Lietuvos vyriausybei atstovaus prezidento skiriamas gubernatorius, o Lietuvos ministrų kabinete Klaipėdos kraštui – ministras be portfelio.
Lietuvos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas pasirašo Klaipėdos konvenciją su Klaipėdos krašto statutu. Iš kairės stovi: derybose dalyvavę Užsienio reikalų ministerijos Vakarų ir Politikos departamentų direktorius Bronius Kazys Balutis bei Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje Vaclovas Sidzikauskas (G. Galva. Ernestas Galvanauskas: politinė biografija, Čikaga, 1982)
Krašto vykdomoji valdžia priklausys 7 narių Direktorijai. Jos pirmininką skirs Lietuvos Respublikos prezidentas, Direktorijos pirmininkas – kitus Direktorijos narius. Direktorija atsiskaitys krašto Seimeliui, kuris turės įstatymų leidžiamąją galią, priimtus įstatymus skelbs gubernatorius.
Klaipėdos kraštą valdant pagal Laikinąjį statutą, su Ambasadorių konferencijos komisija buvo deramasi dėl krašto konvencijos ir galutinio statuto varianto, patvirtinto 1924 05. Jis nedaug skyrėsi nuo Laikinojo statuto: numatyta statuto keitimo procedūra, Direktorijos pirmininką skiria ne Lietuvos Respublikos prezidentas, bet krašto gubernatorius, Direktorijos sudėtis sumažinta nuo 7 iki 4 narių. Statutas įsigaliojo 05 08, pasirašius Klaipėdos krašto konvenciją. Tarptautinės teisės požiūriu, Lietuvos vyriausybei statutu buvo palikta pakankamai teisių daryti poveikį krašto raidai. Muitai, pasienio policija, ryšiai, geležinkeliai, saugumo policija, sienų apsauga, apyvartos ir akcizo mokesčiai, kreditas, draudimo įstaigų veikla priskirta Lietuvos centrinės valdžios kompetencijai.
Nors Klaipėdos krašto autonominės valdžios institucijos privalėjo laikytis ne tik statuto, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, krašto provokiškos jėgos naudojosi statuto spragomis ir trukdė krašto integraciją į Lietuvos valstybę. Krašte paskelbta karo padėtis turėjo įtakos ir statuto nuostatų taikymui. Jo priešininkams statutas paliko galimybę oponuoti, ginčyti tam tikrų straipsnių įgyvendinimą, kreiptis į tarptautines organizacijas dėl galimų statuto pažeidimų (Klaipėdos krašto byla, 1932).
Klaipėdos krašto statutas priimtas sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Vadovaujantis statutu kraštas buvo teisėtai integruotas į Lietuvos Respubliką, todėl sumažėjo politinė ir tautinė įtampa. Statutas nustojo galioti nacių valdomai Vokietijai 1939 03 22–23 okupavus kraštą.
L: M. Anysas Klaipėdos krašto Konvencija ir statutas Klaipėda 1933, Kova dėl Klaipėdos Chicago 1978; R. Valsonokas Klaipėdos problema Vilnius 1989.
587