Klapėdos ssiauris yra tarp Klaipėdos uosto ir Kuršių nerijos; jungia Kuršių marias su Baltijos jūra. Ilgis 10 km, plotis 0,36–1,20 km, didžiausias gylis 14,5 metro. Šiaurėje Klaipėdos sąsiaurio riba yra uosto vartai, pietuose – Kiaulės Nugaros sala, kuri skaido sąsiaurį į 2 protakas: rytų ir vakarų. Dažnai Klaipėdos sąsiauris priskiriamas prie Kuršių marių, nors jo morfologija ir hidrologinis režimas nuo marių skiriasi. Klaipėdos sąsiauris – technologiškai pakeista akvatorija, kurios rytinėje dalyje yra pusiau uždari Klaipėdos jūrų uosto baseinai, krantinės ir pirsai, vakariniame krante – Kuršių nerijos krantinė. Į Klaipėdos sąsiaurį įteka Danė ir Smiltelė.
Klaipėdos sąsiauris ir jūrų uostas
Iki uosto molų statybos Klaipėdos sąsiaurio natūralus gylis buvo 4–8 metrai. 1853 pradėta gilinti laivakelį. Klaipėdos sąsiaurio šiaurinė dalis nuo uosto vartų iki Danės žiočių pagilinta iki 13,0–14,5 m (1956 jos gylis buvo 8 m), tarp Danės žiočių ir Kiaulės Nugaros – iki 10–12 m (buvo 5–9 m), Klaipėdos sąsiaurio pietinės dalies Malkų įlanka – iki 10 m; Tarptautinės jūrų perkėlos akvatorijoje palaikomas 9–10 m gylis (buvo 2–6 m). Klaipėdos sąsiaurio rytinės protakos gylis 3–5 m, vakarinės protakos 8–9 metrai. Per Klaipėdos sąsiaurį vyksta vandens apykaita tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros. Gėlo marių vandens didžiausias kiekis plūsta į Baltijos jūrą pavasarį ir vasaros pradžioje, o druskingas jūros vanduo į marias – per stiprius patvankinius štormus (dažniausias rudenį ir žiemą) arba labai sumažėjus upių nuotėkiui į Kuršių marias.
Sąsiauryje beveik nesusidaro ištisinė ledo danga; kai kada žiemą užšąla tik pietinė dalis ir įlankos. Pučiant stipriems vėjams Klaipėdos sąsiaurio vandens lygis pakyla (1967 rudenį pakilo 1,85 m). Per Klaipėdos sąsiaurį iš marių į jūrą teka srovė; vidutinis greitis 0,3 m/s, per stiprius štormus greitis iki 1,5 m/s, kartais ir daugiau. Dažnai susidaro dvisluoksnė vandens masių cirkuliacija.
Klaipėdos sąsiaurio dugno nuosėdų sluoksnio paviršiuje (iki 10 cm) vyrauja smulkus smėlis ir įvairus dumblas. Šiaurinėje dalyje, ties uosto vartais, ir rytinėje bei vakarinėje pratakoje vyrauja smulkus smėlis, vidurinėje ir pietinėje dalyje, t. p. pusiau uždarose uosto akvatorijose – stambaus ir smulkaus aleurito dumblas. Dėl technogeninių darbų, uosto akvatorijos tvarkymo, kasybos, dugno valymo daugelyje vietų dugno paviršiuje atsidengia moreninis priemolis ir priesmėlis.
1557
Istorija
Pirmą kartą Klaipėdos sąsiauris minimas 13 a. (vokiečių riteriai jį vadino Memeliu ir laikė Nemuno žiotimis); Memeliu vadintas ir prie sąsiaurio įsikūręs miestas (vietos žvejų uostas, svarbus prekybos kelias į Vakarų Europą). 1584 H. Rungės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Rytprūsių žemėlapyje buvo pažymėtas uostas, sąsiaurio farvateris (tuomet laivybos gylis sudarė tik 4,0 metrus) ir seklumos. Pirmą kartą farvaterį pagilinti bandyta 1740 (pradėta naudoti žmonių jėga varoma žemsemė). 1770 pavasarį, po stiprios audros, stebėtas mažiausias iki šiol žinomas farvaterio gylis – 2,85 metro. 1829 iš Karaliaučiaus į Peterburgą per Kuršių neriją keliavęs A. von Humboldtas Klaipėdos sąsiauryje stebėjo pavasario ledonešį ir išmatavo (1829 04 20) srovės greitį sąsiaurio viduryje (2,26 m/s). 1959 E. Červinskas apibūdino Klaipėdos sąsiaurio vandens apykaitos svarbiausius veiksnius: Baltijos jūros ir Kuršių marių lygius, Nemuno nuotėkį ir vėjo režimą.
Klaipėdos sąsiauris
2057