klajoklỹstė, nomadzmas (gr. nomas – klajoklis, kilm. nomados), kai kurių tautų ir genčių ypatinga ūkio sistema ir su ja susijusi gyvensena. Vienas svarbiausių klajoklystės požymių yra nuolatinis ar sezoninis gyvenamosios vietos kaitaliojimas.
Klajoklystė būdinga gentims ir bendruomenėms, kurių pragyvenimo svarbiausias šaltinis – klajoklinė gyvulininkystė, medžioklė, maisto (daugiausia augalinio) rinkimas. Šios žemdirbyste nesiverčiančios gentys ieškodamos maisto nuolat keičia gyvenamąją vietą. Dauguma jų medžioja lankais ir strėlėmis (dažnai užnuodytomis), pučiamaisiais šautuvais (Pietryčių Azijoje, Pietų Amerikoje), įvairiais svaidomaisiais ginklais (bumerangas Australijoje, lasas, bola Pietų Amerikoje). Būdinga primityvių formų priedangos nuo vėjo, būstai medžiuose, laikinos lūšnos iš šakų, žievių ir lapų, kūginės palapinės. Atogrąžų kraštų klajokliai beveik nedėvi drabužių, labiau į šiaurę ir pietus – dangstosi kailių ir odų apdangalais. Kai kurios Pietryčių Azijos klajoklių medžiotojų ir maisto rinkėjų gentys (semangai, senojai, aetai) pradeda verstis kapline žemdirbyste.
Manoma, kad vėlyvajame paleolite ir mezolite klajokliai buvo visi drėgnųjų atogrąžų ir paatogrąžių miškų, stepių ir pusdykumių maisto rinkėjai ir medžiotojai, miškatundrių ir tundrų medžiotojai. Iki 19–20 a. tokia klajoklystė buvo būdinga (iš dalies – tebėra) kai kurioms Azijos nedidelėms etninėms grupėms (Pietų Indijoje, Šri Lankoje, Pietų Indokinijoje, Sumatroje, Kalimantane, Filipinuose), Australijos aborigenams, Pietų Afrikos bušmėnams, Kongo baseino pigmėjams, Pietų Amerikos (Brazilijos) botokudams, Šiaurės Amerikos kai kurioms indėnų – bizonų medžiotojų (19 a.) – gentims ir tundros eskimams. Eurazijos sausringoje zonoje antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje paplitus gyvulininkystei, klostėsi stepių, pusdykumių ir dykumų gyvulių augintojų klajoklystė. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų–pirmais amžiais po Kristaus klajoklystė išplito Centrinėje, Vidurinėje, Vakarų Azijoje, Europos dalyje į šiaurę nuo Juodosios jūros, Šiaurės Afrikoje. Klajokliai gyvulių augintojai Pietryčių Europoje buvo dalis skitų, sarmatai, Azijoje – sakai, masagetai, senovės ir viduramžių mongolų ir tiurkų gentys. Augino avis, arklius, ožkas, kupranugarius; subarktinėje zonoje – elnius. Dėl gamtinių sąlygų susidarė keletas klajoklių ūkininkavimo būdų: dienovidinis (žiemą buvo ganoma pietuose, vasarą – šiaurėje), dykumų, arba žiedinis (ganoma tarp kelių šulinių arba aplink juos), vertikalusis (vasarą ganoma kalnuose, žiemą – žemumose). Be gyvulininkystės, klajokliai vertėsi medžiokle, kai kada ir žemdirbyste (dalis giminių klajodavo, dalis gyvendavo sėsliai). Pagrindinis būstas buvo įvairios palapinės, dengtos vilnoniais audeklais, kartais – oda. Apyvokos reikmenys, indai daugiausia buvo odiniai, drabužiai – vilnoniai, odiniai, kailiniai. Maitinosi daugiausia mėsa, pieno produktais.
Iš pradžių klajokliai gyveno giminėmis ir gentimis, kai kada sudarydavo genčių sąjungas; žemė (ganyklos) ir vandens telkiniai buvo bendri (gyvuliai nuo seno priklausė pavieniams asmenims). Feodalizmo laikotarpiu ganyklos ir vandens telkiniai tapo feodalų (genčių vadų, kilmingųjų) nuosavybe. Atsirado feodalinės klajoklių valstybės ir imperijos, valdančios ir didžiules sėsliųjų žemdirbių teritorijas (mongolų, tiurkų valstybės Vidurinėje Azijoje, Irane). Klajoklių verslas, palyginti su sėsliųjų žemdirbių, buvo nepelningas, visuomeninių santykių raida skatino sėslųjį ūkininkavimą. 20 a. pradžioje klajokliai gyvulių augintojai Šiaurės Azijoje dar buvo evenkai, evenai, čiukčiai, koriakai, Centrinėje ir Vidurinėje Azijoje – dalis mongolų, kirgizų, kazachų, buriatų, altajų, turkmėnų, Šiaurės Kaukaze – dalis nogajų, balkarų ir karačiajų, Šiaurės Europoje – nencai ir lapiai. 20 a. antroje pusėje didelių klajoklių – gyvulių augintojų – grupių buvo Vakarų Azijoje, Šiaurės ir Vakarų Afrikoje (dalis beludžių, kurdų, beduinai, somaliai, fulbiai).