klãsė (lot. clasis – grupė, skyrius), visuomenės socialinės stratifikacijos sistemos dalis, kuriai priklauso individai, turintys tam tikrų bendrų požymių. Didžiosios Britanijos sociologas A. Giddensas išskiria 4 požymių grupes, nurodančias, kuo klasė skiriasi nuo kitų socialinės stratifikacijos sistemų: priskyrimas kuriai nors klasei nesiremia teisiniais ar religiniais požymiais, narystė nėra paremta paveldėjimu, apibrėžta teisiškai ar papročiais, klasė yra nepastovesnė už kitas socialinės stratifikacijos sistemas, tarp klasių nėra aiškių ribų; individuali klasinė padėtis gali būti įgyta, ne tik gauta gimus, kaip kitose socialinės stratifikacijos sistemose, klasinėje sistemoje daug paprastesnis socialinis mobilumas (pvz., kastų sistemoje jis yra neįmanomas); klasė priklauso nuo grupių ekonominių skirtumų – nuo nelygybės valdant ir kontroliuojant materialinius išteklius, o ne nuo nematerialių veiksnių (pvz., kastų sistemoje – nuo religijos), svarbių kitoms socialinės stratifikacijos sistemoms; nelygybė kitose socialinės stratifikacijos sistemose pirmiausia pasireiškia asmeninių santykių lygiu (vergas–šeimininkas, baudžiauninkas–feodalas, žemesnės ir aukštesnės kastų nariai), klasės sistemoje susiklosto plati beasmenių ryšių skalė, skirtumai klasinėje sistemoje atsiranda dėl užmokesčio ir darbo sąlygų nelygybės. Šiuolaikinėse Vakarų valstybių visuomenėse išskiriamos 4 pagrindinės klasės: aukštuomenė, vidurinė (baltosios apykaklės), darbininkai (mėlynosios apykaklės), valstietija. Smulkesnė tipologija: kilmingi turtuoliai, žemos kilmės turtuoliai, aukštesnysis vidurinės klasės sluoksnis (gydytojai, teisininkai, vadybininkai), žemesnysis vidurinės klasės sluoksnis (kontorų personalas, mokytojai, medicinos seserys), aukštesnysis darbininkų klasės sluoksnis (aukštos kvalifikacijos darbininkai), žemesnysis darbininkų sluoksnis (pusiau kvalifikuoti arba nekvalifikuoti darbininkai). Sociologai klasinei priklausomybei nustatyti taiko 3 metodus: objektyvųjį (pagal objektyvius kriterijus – pajamų dydį, profesiją, išsilavinimą), subjektyvųjį (respondentai patys save priskiria tam tikrai klasei) ir reputacijų (respondentai prašomi priskirti tam tikrai klasei kitus, jiems gerai pažįstamus žmones).
Klasės terminas buvo vartojamas jau senovės Graikijoje (Platonas žmones skirstė į turtuolius ir vargšus). Vėliau visuomenės suskirstymo į klases idėja buvo plėtojama Anglijoje, Prancūzijoje. 18–19 a. buvo analizuojamos tokios antagonistinės grupės: savininkai–ne savininkai, darbininkai–kapitalistai, turtuoliai–vargšai ir kita. Labiausiai klasės sąvoka buvo paplitusi tarp marksizmo šalininkų. Vokiečių sociologas K. Marxas svarbiausiu klasės požymiu laikė jos vietą visuomenės santykių sistemoje, visuomenės gamyboje, o klasinių santykių esmine išraiška – kai viena klasė išnaudoja kitą. Būtinu klasės susiformavimo požymiu jie nurodė klasinės sąmonės buvimą. K. Marxas išskyrė 2 klases: savininkus (kapitalo, gamybos priemonių) ir gamintojus (darbininkus, vasalus, valstiečius). K. Marxas teigė, kad esant bet kokio tipo ekonominei organizacijai yra viešpataujanti klasė, kuri valdo ir kontroliuoja gamybos priemones (fabrikus, materialinius išteklius ir kita) ir jas kontroliuoja. Dėl ekonominės valdžios viešpataujanti klasė sprendžia likimą tų, kurie jai dirba. Savininkai išnaudoja gamintojus, tarp šių klasių vyksta nuolatinė kova (klasių kova), o jų viduje – nuolatinis konfliktas. Pasak K. Marxo, individai klasę sudaro tik tam, kad galėtų kartu kovoti prieš kitą klasę. Visais kitais atžvilgiais jie yra priešiškai nusiteikę vienas prieš kitą kaip konkurentai. K. Marxas teigė, kad klasės gali išnykti panaikinus privačią nuosavybę. Vokiečių sociologas M. Weberis pritarė K. Marxo teiginiui, kad klasės pagrindas – objektyvios ekonominės sąlygos, bet manė, kad klasių skirtumai atsiranda ne tik dėl gamybos priemonių turėjimo ar neturėjimo, bet ir dėl kitų ekonominių skirtumų: kvalifikacijos, gabumų, pareigų. Kitaip nei K. Marxas, M. Weberis atsisakė filosofinio klasių interpretavimo aiškindamas šią sąvoką tik ekonominiu požiūriu. Jo teigimu, esminis klasinių santykių reguliuotojas yra nuosavybė – jos turėjimas arba neturėjimas – ir iš jos gaunamas pelnas, bet ir savininkai bei neturintieji nuosavybės yra nevienodi. Kai kurie savininkai gauna pelno iš savo turto, kiti turi gamybos priemones ir patys dalyvauja darbo procese. Neturintieji nuosavybės skiriasi kvalifikacija ir gabumais (skiriasi jų žmogiškasis kapitalas), skirtingi ir jų atlyginimai. M. Weberis klasių teorijoje vartojo terminą gyvenimo sėkmė (sveikata, gyvenimo trukmė, verslo sėkmė, galimybė leisti vaikus mokytis). M. Weberio manymu, yra ne dvi klasės, kaip teigė K. Marxas, bet kur kas daugiau. Nagrinėdamas kapitalistinės visuomenės struktūrą M. Weberis išskyrė 4 klases: nuosavybės turintys turtingieji, nuosavybės neturinčios baltosios apykaklės (technologai, intelektualai, administratoriai), smulkioji buržuazija (smulkūs verslininkai, prekybininkai) ir darbininkai. Vokiečių sociologas R. G. Dahrendorfas teigė, kad klasinė struktūra susijusi su valdžios struktūra, ir klasė apibrėžiama santykiu su valdžia. Pagal žmonių santykį su gamybos priemonėmis ir turto pasisavinimo pobūdį rinkos sąlygomis jis skyrė 3 klases: aukščiausią (visuomenės ekonominių išteklių savininkai), žemiausią (samdomi darbininkai) ir vidurinę (amatininkai, smulkūs prekybininkai). Šiuolaikinių sociologų darbuose dažnas teiginys apie socialinių klasių mirtį. Jis grindžiamas tuo, kad silpnėja klasių įtaka politikai, ekonomikai, šeimai.