klasiczmas (lot. classicus – pavyzdinis), literatūros ir meno kryptis, kurios estetiką ir stilių lėmė sąmoninga orientacija į antikos pavyzdžius (antikos menas), laikytus grožio ir harmonijos etalonu. Pradėjo formuotis Italijoje 16 a. pabaigoje, bet kaip vientisa meninė sistema susiklostė 17 a. Prancūzijoje absoliutizmo klestėjimo laikotarpiu. Įvairiomis formomis ir skirtingu intensyvumu reiškėsi daugelyje Europos šalių 18 a., kai kuriose šalyse – net iki 19 a. 4 dešimtmečio.
Klasicizmo estetika formavosi remdamasi antikos estetikos ir poetikos autoritetais (Aristotelio Poetika, Horacijaus Apie poezijos meną) ir kai kuriomis Renesanso nuostatomis bei idėjomis (pagarba antikai, tikėjimas proto galiomis, harmonijos ir saikingumo idealas). Klasicizmas yra ir savotiškas Renesanso antipodas – rūšiniai ir individualūs, visuomeniniai ir asmeniniai pradai, protas ir jausmas, civilizacija ir gamta Renesanse iš esmės traktuojami kaip darni visuma, o klasicizme jie priešinami vienas kitam. Klasicizmo estetiką vienija R. Descartes’o filosofijos idėjomis grindžiamas racionalizmas: meno kūrinio tikslas – išreikšti grožį ir tiesą, amžinas ir universalias, protu patvirtintas vertybes. Šio tikslo dera siekti imituojant antikinių autorių kūrinius arba gamtą pabrėžiant tai, kas bendra ir universalu. Kiekviename reiškinyje klasicizmo atstovai stengiasi išryškinti, kas esmingiausia, būdinga visai reiškinių klasei, kas pastovu ir amžina. Su tuo susijusi tendencija gyvenamojo meto problemas atspindėti naudojant antikinius mitus, padavimus, tipizuoti charakterius, kurie būdingi ne tiek individams, kiek tam tikrų socialinių ar dvasinių jėgų atstovams. Klasicizmas įtvirtina proto ir racionalios tvarkos viršenybę chaotiškame kasdienio gyvenimo sraute. Šie principai atitinka auklėjamąją meno funkciją, kuriai normatyvinė klasicizmo estetika teikė itin daug reikšmės. Klasicizmas buvo vyraujanti racionalaus Šviečiamojo amžiaus literatūros ir meno kryptis.