klasiczmas Lietuvõs architektroje
Klasicizmo stilius Lietuvoje plito nuo 18 a. 8 dešimtmečio. Jo pradžia ir įsitvirtinimas siejamas su Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu (1764–95). Stiliaus plitimą lėmė Šviečiamojo (Apšvietos) amžiaus idėjos, kultūriniai ryšiai su Lenkija, Italija, Prancūzija, 18 a. vidurio meno kolekcijose populiarūs antikos ir renesanso paminklų raižinių (P. Smuglevičiaus, V. Brenno, M. Carloni, G. B. Piranesi, G. Ottaviani, G. Volpato) rinkiniai, iliustruoti architektūros teorijos traktatai. Klasicizmo stiliaus projektų užsakymus lėmė turtingų užsakovų (didikų Radvilų, Tyzenhauzų, Sapiegų, Chreptavičių, Bžostovskių, Oginskių, Valavičių, Masalskių) skonis. Ypač daug prie klasicizmo stiliaus sklaidos Lietuvoje prisidėjo meno mecenatas vyskupas I. J. Masalskis, kuris finansavo architekto L. Gucevičiaus studijas Prancūzijoje ir Italijoje, jam ir architektui M. Knakfusui užsakė projektų, buvo vienas Architektūros katedros įkūrimo Vilniaus universitete iniciatorių. Klasicizmo stiliaus formos plito sakralinių ir visuomeninių pastatų, miesto rūmų, užmiesčio rezidencijų, dvarų sodybų architektūroje, interjerų įrangoje ir puošyboje. Daug lietuviškojo klasicizmo pavyzdžių sukurta buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Klasicizmo kūrėjai daugiausia sekė senovės Romos architektūros pavyzdžiais (senovės Graikijos architektūros formos neprigijo). Pastatų formoms įtakos turėjo Prancūzijos, Italijos klasicizmas (Lietuvoje daugiausia kūrė ten studijas baigę ir iš ten atvykę architektai), vietinės architektūros tradicijos.
Lietuvoje skiriami klasicizmo 2 laikotarpiai: pirmuoju (1770–95) plito ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795–1860) – vėlyvasis klasicizmas. Ryškios chronologinės ribos tarp ankstyvojo ir brandžiojo klasicizmo nėra (tuo pačiu metu kurta abiem laikotarpiams būdingi pastatai). Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu susiliejo kelios kryptys: tęsta brandžiojo klasicizmo tradicijos, ėmė rastis ampyro, o nuo 1820 – ir romantizmo bruožų. Nuo 19 a. 3 dešimtmečio klasicizmui susipynus su romantizmu susiklostė vadinamasis romantinis klasicizmas (taikyta nekanoniškos orderinės formos, nauji elementai), kuris reiškėsi iki 1860.
Klasicizmo laikotarpiu pradėta plėtoti architektūros teorija, išspausdinti pirmieji civilinės architektūros teorijos veikalai, kuriuose Lietuvos klasicizmo architektai (L. Gucevičius, M. Šulcas, K. Podčašinskis) rėmėsi prancūzų neoklasicizmo teoretikų (M. A. Laugier, Ch. É. Briseux, J. F. Blondelio, J. N. L. Durand’o) darbais. Šviečiamojo (Apšvietos) amžiaus ir romantizmo laikotarpio idėjos skatino domėjimąsi kaimo statybos klausimais (straipsnių paskelbė K. P. Bogušas, G. Balčiauskas, K. Krasauskas, I. Rumbovičius, T. Narbutas).
Lietuvos klasicizmo architektūra, palyginti ją su kitų Europos šalių klasicizmo architektūra, buvo šiek tiek mažesnio mastelio, pasižymėjo meninių formų saikingumu, pastato išorės ir vidaus kuklesne puošyba.
L: P. Galaunė Vilniaus meno mokykla (1793–1831): Jos istorija, profesoriai ir mokiniai Kaunas 1928; E. Budreika Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka-Gucevičius Kaunas 1965; Nuo gotikos iki romantizmo: Senoji Lietuvos dailė / sud. I. Vaišvilaitė Vilnius 1992; Vilniaus architektūros mokykla XVIII–XX a. Vilnius 1993; V. Levandauskas Architektas Karolis Podčašinskis Vilnius 1994; Lietuvos architektūros istorija t. 2 Vilnius 1994; T. Adomonis, N. Adomonytė Lietuvos dailės ir architektūros istorija d. 2 Vilnius 1997; Vilniaus klasicizmas Vilnius 2000; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Laurynas Gucevičius ir jo epocha / sud. R. Butvilaitė, V. Jankauskas Vilnius 2004.
Ankstyvasis ir brandusis klasicizmas (1770–95)
Taujėnų dvaro rūmai (1785, architektas P. de Rossi)
Klasicizmo architektūros pradininkais Lietuvoje laikomi iš Lenkijos ir Italijos atvykę architektai M. Knakfusas (Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Troškūnuose, 1774–88), C. Spampani (Vilniaus universiteto Baltosios salės portalas, 1773, P. K. Bžostovskio rūmų Paulavos respublikoje, dabar Merkinės kaimas, Šalčininkų rajono savivaldybė, projektas, 1775, neįgyvendintas; J. L. Chreptavičiaus rūmų perstatymas Ščorsuose, Gardino sr., 1776; Juozapo Radvilos rūmai Radzivilmontuose, prie Klecko, 1780, išliko griuvėsiai), G. de Sacco (Valavičių rūmai Sviacke, prie Gardino, 1779), P. de Rossi (Taujėnų dvaro rūmai, apie 1785), J. S. Beckeris (Sapiegų rūmai Ružanuose, 1788, išliko griuvėsiai).
Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia Kazokiškėse (1790, architektas A. Kosakauskas)
Nuosaikaus ankstyvojo klasicizmo pastatų suprojektavo vietiniai architektai A. Kosakauskas (Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia Kazokiškėse, 1790, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia Žemaičių Kalvarijoje, pradėta 1781, baigta po architekto mirties 1824), J. Mattekieris (Kauno rotušės rekonstrukcija, 1771–80), K. Kamieńskis (pranciškonų vienuolynas Gelvonuose, 1788). Ankstyvojo klasicizmo pastatuose (Šv. Jurgio bažnyčia Veisiejuose, 1768–1817, Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Joniškėlyje, 1792) klasicistinės detalės ir ornamentika derinama su kai kuriais baroko elementais (laužytais mansardiniais stogais, lenktais frontonais, išryškinta fasadų plastine puošyba).
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje pastatyta didikų užmiesčio rezidencijų (Zabielų dvaro rūmai Paežeriuose, 1799, architektas M. Knakfusas), perstatyta ir įrengta miesto rūmų (Tyzenhauzų, dar vadinami Fitinhofų, rūmai, Vokiečių gatvėje 28, apie 1790, manoma, architektas M. Knakfusas, Gureckių rūmai, Dominikonų gatvėje 15, 1775–90, de Reusų rūmai, S. Daukanto aikštėje 2, 19 a. pradžia, architektas M. Knakfusas; visi Vilniuje). Ankstyvojo ir brandžiojo klasicizmo stiliaus pastatų daugiausia kūrė Italijoje ir Prancūzijoje studijas baigę architektai, todėl ryškiausia šių šalių klasicizmo įtaka.
Vilniaus katedros interjeras (19 a. raižinys)
Brandžiojo klasicizmo fasadų kompozicijose tapo populiarūs klasikiniai orderiai (dažniausiai romėnų dorėniškasis ir jonėniškasis, interjeruose – korintiškasis) ir jų elementai, kolonų portikai, trikampiai frontonai. Brandžiojo klasicizmo architektūra pasižymi darniomis visumos ir dalių proporcijomis, saikingai naudojamais orderio ir dekoro elementais, racionalumu. Brandžiausios klasicizmo formos būdingos architekto L. Gucevičiaus kūrybai (Verkių dvaro sodybos centriniai rūmai, apie 1781, neišliko; pagal antikinių šventyklų pavyzdžius perstatytos Vilniaus rotušė, 1799, Vilniaus katedra, Vilniaus katedra ir varpinė, 1783–1801, katedros statybą baigė architektas M. Šulcas).
18 a. pabaigoje Lietuvoje pradėjo klostytis vietinė klasicizmo architektūros tradicija, kurios raidai lemiamą reikšmę turėjo Vilniaus universitete pradėtos nuoseklios architektūros studijos. Nuo 1770 dėstytas praktinės ir teorinės architektūros kursas (C. Spampani, dėstė 1770–73, M. Kisieliauskas, 1773–74 ir 1777–81, M. Knakfusas, 1773–77). 1793 įkurta Architektūros katedra (veikė iki 1832). Jos profesoriai (L. Gucevičius, M. Šulcas, K. Podčašinskis) ir adjunktai (M. Kado, nuo 1819 Varšuvos uiversiteto profesorius) buvo žymiausi klasicizmo stiliaus kūrėjai. Jų projektuotuose pastatuose dažniausiai kontrasto principu komponuotos paprastos geometrinės formos, būdinga monumentalumas, saikingas dekoras.
L: P. Galaunė Vilniaus meno mokykla (1793–1831): Jos istorija, profesoriai ir mokiniai Kaunas 1928; E. Budreika Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka-Gucevičius Kaunas 1965; Nuo gotikos iki romantizmo: Senoji Lietuvos dailė / sud. I. Vaišvilaitė Vilnius 1992; Vilniaus architektūros mokykla XVIII–XX a. Vilnius 1993; V. Levandauskas Architektas Karolis Podčašinskis Vilnius 1994; Lietuvos architektūros istorija t. 2 Vilnius 1994; T. Adomonis, N. Adomonytė Lietuvos dailės ir architektūros istorija d. 2 Vilnius 1997; Vilniaus klasicizmas Vilnius 2000; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Laurynas Gucevičius ir jo epocha / sud. R. Butvilaitė, V. Jankauskas Vilnius 2004.
Vėlyvasis klasicizmas (1795–1860)
Brandžiojo ir vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvoje pastatyta ir perstatyta užmiesčio rezidencijų (dvarelis T. Kosciuškos gatvėje 36 Vilniuje, 1826, dabar Danijos ambasada), dvarų sodybų pastatų (Balinskių dvaro rūmai Jašiūnuose, 1828, architektas K. Podčašinskis), suplanuota angliškųjų parkų. Periferijoje gausiai statytų dvarų sodybų pastatams būdinga racionalumas, simetrija, santūrios formos, orderio kanonų, proporcijų ir detalių laisva interpretacija. Dvarų rūmai dažniausiai nedideli (vieno aukšto su mezoninu), stačiakampio plano, su kolonų portiku pagrindiniame fasade (Žeimių, 18 a. pabaiga, manoma, architektas M. Knakfusas, Arnionių, apie 1789, Šumsko, 19 a. pradžia, Nemėžio, 1836, Čiobiškio, 19 a. pirma pusė, dvaro rūmai). Šis rūmų tipas ypač išplito buvusiose Vilniaus vaivadijos žemėse. Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu statyta daug mauzoliejinių koplyčių (N. Repnino žmonos koplyčia Vingio parko rytiniame pakraštyje, architektai K. Šildhauzas ir (arba) P. de Rossi, 1800, J. Niškovskio koplyčia K. Kalinausko gatvėje 21, architektas K. Šildhauzas, 1819; abi Vilniuje). Sakralinių ir gyvenamųjų pastatų interjeruose taikyti orderiniai elementai, daugiausia korintiškasis orderis (Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios Troškūnuose didysis altorius, 1798, dailininkas K. Jelskis, Radvilų rūmų Nesvyžiuje krosnis, 18 a. pabaiga).
Evangelikų reformatų bažnyčia Vilniuje (1835, architektas K. Podčašinskis)
Vėlyvojo klasicizmo atmaina – ampyras – į Lietuvą atėjo iš Rusijos architektūros (Generalgubernatoriaus, dabar Prezidento, rūmai Vilniuje, perstatymo projektas 1819, perstatyti iš Vyskupų rūmų 1832, architektas V. Stasovas). Ampyro bruožų yra architektų K. Podčašinskio, M. Šulco, T. Tišeckio projektuotų kai kurių dvarų rūmų, Vilniaus gyvenamųjų namų architektūroje, daugiausia interjeruose.
L: P. Galaunė Vilniaus meno mokykla (1793–1831): Jos istorija, profesoriai ir mokiniai Kaunas 1928; E. Budreika Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka-Gucevičius Kaunas 1965; Nuo gotikos iki romantizmo: Senoji Lietuvos dailė / sud. I. Vaišvilaitė Vilnius 1992; Vilniaus architektūros mokykla XVIII–XX a. Vilnius 1993; V. Levandauskas Architektas Karolis Podčašinskis Vilnius 1994; Lietuvos architektūros istorija t. 2 Vilnius 1994; T. Adomonis, N. Adomonytė Lietuvos dailės ir architektūros istorija d. 2 Vilnius 1997; Vilniaus klasicizmas Vilnius 2000; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Laurynas Gucevičius ir jo epocha / sud. R. Butvilaitė, V. Jankauskas Vilnius 2004.
Sakralinė architektūra
Lietuvos klasicizmo sakraliniams pastatams būdinga formų įvairovė. Ankstyvuoju ir brandžiuoju laikotarpiais statytos bazilikinės (Švenčiausiosios Trejybės Troškūnuose, 1774–88, architektas M. Knakfusas), vienanavės (Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos Kazokiškėse, baigta 1790), halinės vienbokštės (Švenčiausiosios Trejybės Joniškėlyje, 1792) ir bebokštės (Švč. Jėzaus Vardo Daujėnuose, 1803) bažnyčios. Jų fasaduose naudota daug orderio elementų, interjeruose – barokinė puošyba.
Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Sudervėje (1803, manoma, architetas L. Bortkevičius)
Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu plito stačiakampio plano bebokštės bažnyčios su portikais (bernardinų Šv. Juozapo Valažine, Minsko sr., architektas A. Kosakauskas, baigta 1803, Šv. Kazimiero Rasnoje, Mogiliavo sr., 1819, Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo Onuškyje, 1829, Šv. Jono Krikštytojo Mielagėnuose, perstatyta 1830, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Jono Eismantuose, Gardino sr., 1850, Šv. Stanislovo Dauginavoje, Minsko sr., Švenčiausiosios Trejybės Vidiškiuose, Ukmergės rajono savivaldybė, abi 1853, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Žaludoke, Gardino sr., 1854, Šv. Kryžiaus Išaukštinimo Taujėnuose, 1858; šių bažnyčių architektūroje dažniausiai sekta Vilniaus katedros formomis), stačiakampio plano bažnyčios be portikų (Šv. Baltramiejaus Giedraičiuose, 1809, Šv. Jono Krikšytojo Čiobiškyje, 1810–25), statyta ir rotondinės, kupolu dengtos bažnyčios (Šv. Antano Paduviečio Kalviuose, 1800, Švenčiausiosios Trejybės Sudervėje, 1803, manoma, architektas L. Bortkevičius).
Klasicizmo laikotarpiu statytose evangelikų bažnyčiose klasicizmo elementai taikyti retai, žymu gotikos ir renesanso tradicijų tąsa (Papilio, 1785, ir Švobiškio, 1789, evangelikų reformatų bažnyčios, Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia, 1809).
Profesionalioji mūrinė klasicizmo architektūra turėjo įtakos medinių bažnyčių (Šv. Kryžiaus Atradimo Žirmūnuose, Gardino sr., architektas J. Podčašinskis, 1789, Kristaus Atsimainymo Griškabūdyje, 1796, architektas J. Vališauskas) ir dvarų sodybų gyvenamųjų namų (Ilguvoje, Jutkonyse, Kupiškio rajono savivaldybė, Tytuvėnėliuose, Kelmės rajono savivaldybė, Veliuonoje, Adomynėje) architektūrai. Vienuose mediniuose klasicizmo laikotarpio pastatuose tiksliai sekta klasicizmo architektūros orderių principais, kituose – proporcijos ir formos traktuotos laisvai, jos derintos su liaudies architektūros tradicijomis.
L: P. Galaunė Vilniaus meno mokykla (1793–1831): Jos istorija, profesoriai ir mokiniai Kaunas 1928; E. Budreika Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka-Gucevičius Kaunas 1965; Nuo gotikos iki romantizmo: Senoji Lietuvos dailė / sud. I. Vaišvilaitė Vilnius 1992; Vilniaus architektūros mokykla XVIII–XX a. Vilnius 1993; V. Levandauskas Architektas Karolis Podčašinskis Vilnius 1994; Lietuvos architektūros istorija t. 2 Vilnius 1994; T. Adomonis, N. Adomonytė Lietuvos dailės ir architektūros istorija d. 2 Vilnius 1997; Vilniaus klasicizmas Vilnius 2000; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Laurynas Gucevičius ir jo epocha / sud. R. Butvilaitė, V. Jankauskas Vilnius 2004.
Pasaulietinė architektūra
Klasicizmo laikotarpis Lietuvoje pasižymi gana didele pastatų tipų įvairove. Be miestiečių gyvenamųjų namų, didikų rūmų, užmiesčio rezidencijų, dvarų sodybų, sakralinių pastatų, statyta ir administraciniai, prekybiniai pastatai (Adutiškyje, apie 1826, nugriautas 20 a. antrame ketvirtyje; Rokiškyje, 19 a. pradžia, Sedoje, 18 a. pabaiga–19 a. pradžia, Žagarėje, 19 a. antras ketvirtis, šie du neišliko), švietimo įstaigos (Troškūnų mokykla, 1796, manoma, architektas M. Knakfusas, Telšių mokykla, 1798), karčemos (Maišiagaloje, 18 a. pabaiga–19 a. pradžia, išliko rūsys, Didžioji karčema Žeimelyje, 18 a. pabaiga–20 a. pradžia). Parengta rotušių perstatymo (Vilniaus, Kauno) ir naujų rotušių statybos projektų (Marijampolės, 1813, J. Griesmeyerio projektas, Prienų, 1819, A. Stravinskio projektas).
sargybinė J. Basanavičiaus gatvėje 44 Vilniuje (manoma, architektas J. Poussier, 1819)
Carinės Rusijos administracijos nurodymu dažniausiai pagal tipinius (pavyzdinius) projektus statyta pašto stotys (Kauno, 1828, architektas J. Poussier, Jonavos, Turžėnų, Jonavos rajono savivaldybė, Ukmergės, Utenos, visos 1835), karinių sargybų kelio užkardos (Griniuose, Galminiuose, Zarasų rajono savivaldybė, Bernotiškiuose, Ukmergės rajono savivaldybė, visos 19 a. vidurys), kalėjimai (Raseiniuose, Švenčionyse, abu 1808, architektas J. Poussier, Šiauliuose, 1823), sargybinės (Vilniuje – Liepkalnio gatvėje 24, J. Basanavičiaus gatvėje 44, manoma, abiejų architektas J. Poussier, abi 1819).
L: P. Galaunė Vilniaus meno mokykla (1793–1831): Jos istorija, profesoriai ir mokiniai Kaunas 1928; E. Budreika Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka-Gucevičius Kaunas 1965; Nuo gotikos iki romantizmo: Senoji Lietuvos dailė / sud. I. Vaišvilaitė Vilnius 1992; Vilniaus architektūros mokykla XVIII–XX a. Vilnius 1993; V. Levandauskas Architektas Karolis Podčašinskis Vilnius 1994; Lietuvos architektūros istorija t. 2 Vilnius 1994; T. Adomonis, N. Adomonytė Lietuvos dailės ir architektūros istorija d. 2 Vilnius 1997; Vilniaus klasicizmas Vilnius 2000; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Laurynas Gucevičius ir jo epocha / sud. R. Butvilaitė, V. Jankauskas Vilnius 2004.
2161