klasiczmas Lietuvõs dailėjè
Raida, būdingi bruožai
Europoje vyraujančios humanistinės Šviečiamojo amžiaus idėjos, racionalistinė pasaulėžiūra Lietuvą pasiekė apie 18 a. vidurį. Švietėjiškas sąjūdis skatino radikalias visuomeninio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo permainas, Vilniaus universiteto reformą ir pažangius švietimo sistemos pokyčius, naujų dorovinių vertybių sklaidą. Švietėjiško sąjūdžio ideologai pakeitė požiūrį ne tik į mokslą, švietimą, bet ir į tautos istoriją, patį žmogų, reikalavo suteikti jam žinių iš įvairių gyvenimo sričių. Švietėjai ir menui taikė naujus vertybinius kriterijus, numatė naujus uždavinius, priskyrė švietėjišką auklėjamąją paskirtį. Visų rūšių mene visuotinai pabrėžta ne tik estetinė, bet ir dorovinė, daugiausia pilietiškumo, tobulesnės visuomenės ugdymo funkcija.
Didelę reikšmę švietimo idėjų gyvybingumui turėjo politiniai įvykiai. 1795 žlugus Abiejų Tautų Respublikai, pasipriešinimas Rusijos imperinei politikai, valstybės atkūrimo viltys neišblėso. Pažangioji universitetinė inteligentija tapo svarbiausia švietėjiško sąjūdžio, valstybės atkūrimo siekio, istorinės ir kultūrinės atminties gaivinimo varomąja jėga, o suaktyvėjęs kultūrinis gyvenimas – istorinės atminties išsaugojimo veiksniu.
Klasicizmo pradžia Lietuvos dailėje siejama su Vilniaus universiteto dailės katedrų įkūrimu (Tapybos ir piešimo 1797, Skulptūros 1803, Grafikos 1805). Meno atsinaujinimo, kartu ir klasicizmo idėjų bei naujos meninės raiškos sklaidą Lietuvoje spartino dailininkų kelionės ir studijos Europos (daugiausia Italijos) dailės akademijose, atsivežamos antikinės skulptūros ar jų kopijos, klasicistiniai taikomosios dailės kūriniai. Reprodukcinė grafika tapo populiaria naujų idėjų skleidimo, klasikinio antikos meno pažinimo priemone. Itin svarbūs buvo ir garsūs mecenatai – aukšto rango valstybės ir Bažnyčios pareigūnai. Išpopuliarėjo antikinių kūrinių kolekcionavimas ir dailės studijų reikalams skirti gipsiniai antikinių skulptūrų liejiniai.
Daugiau kaip per 70 klasicizmo gyvavimo metų grynojo klasicizmo stiliaus vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių sukurta palyginti nedaug. Jiems dažnai taikomas neoklasicizmo terminas. Ankstyvosios klasicizmo ãpraiškos susipynusios su baroko, vėlyvosios – su romantizmo, taikomojoje dailėje – su ampyro ir bydermejerio tendencijomis. Vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje ankstyvojo, brandžiojo ir ypač vėlyvojo klasicizmo chronologinės ribos nežymios. Ryškesni tik idėjinių tendencijų pokyčiai. Nemažą įtaką vertybių atnaujinimui padarė 1794 sukilimas, kuris paskatino menininkus atidžiau pažvelgti į tautos istoriją, gyvenamąjį laiką ir aplinką.
Naujojo stiliaus apraiškos ryškiausios tapyboje, grynojo stiliaus skulptūrų ir ypač grafikos kūrinių sukurta kur kas mažiau. Bendruosius klasicizmo bruožus pirmiausia rodo pakitusi tematika, meninė raiška ir žanrų atsiskyrimas. Plito alegorinės, mitologinės ir religinės kompozicijos, vyravo su Abiejų Tautų Respublikos istorija susijusi tematika, nutapyta daug portretų. Grafikai plėtojo peizažo žanrą. Daugelis idėjų dažniausiai buvo pateikiama alegoriškai. Klasicizmo estetikai būdinga didinga ramybė, harmonija, racionalus turinys ir aiškios formos, įkūnytos tiksliu, žmogaus mastelį ir proporcijas atitinkančiu piešiniu, glotnia modeliuote, racionalia šviesos ir spalvos gradacija.
Vilniaus meno mokykla išplėtė žanrų spektrą. Daugiausia plėtota istorinė tematika, vaizduoti ne tik Abiejų Tautų Respublikos praeities, bet ir to meto politiniai įvykiai, žmonės. Suklestėjo portretas, greta pasaulietinio ir istorinio, plito mitologinio portreto žanras. Pradėta vaizduoti ne tik diduomenės, aukštas valstybines pareigas užimančius žmones, bet ir mokslo, meno, t. p. miestiečių ir valstiečių luomo atstovus. Pakito ir meninė raiška. Dinamiškas teatrališkas baroko kompozicijas keitė racionali, harmoninga, statiška ir simetriška vaizdo struktūra, įsivyravo linearizmas, skulptūrinė formos modeliuotė, santūrus koloritas. Svarbiausia – pakito kūrinių idėjinis turinys, kuris kartais net labiau negu meninė forma atspindėjo naujojo stiliaus plitimą. Meno kūriniai visuotinai skleidė pažangias demokratiškas Šviečiamojo amžiaus idėjas, didvyriškumo, meilės ir ištikimybės tėvynei pavyzdžius, iškėlė žmogaus piliečio moralines vertybes – drąsą, kilnumą, taurumą ir patriotizmą. Pakito ir religinė dailė. Vyravusį misticizmą keitė paprastos evangelinės vertybės ir tiesos, o barokui būdingą meninės formos puošnumą – santūri klasicizmo estetika. Lietuvos dailėje klasicizmo sklaida siejama su Vilniaus universiteto Tapybos ir piešimo katedros pirmojo vadovo P. Smuglevičiaus pedagogine ir kūrybine veikla. Studijavęs ir ilgą laiką gyvenęs Romoje, gerai susipažinęs su antikos paminklais savo dėstymo programoje jis vadovavosi klasicistinėmis nuostatomis. Iš dalies jas plėtojo ir kitas katedros vadovas J. Rustemas, jis vertino meninės formos racionalų paprastumą. Klasicizmo estetikos principų laikėsi ir Skulptūros bei Grafikos katedrų vedėjai, dėstytojai A. Le Brunas, K. Jelskis, I. Veisas, J. Saundersas, M. Podolinskis.
Tapyba
Lietuvos dailėje klasicizmo bruožai ryškiausi tapyboje (alegorinėse, mitologinėse, istorinėse, religinėse kompozicijose, portretuose). Labiausiai jie atsiskleidė P. Smuglevičiaus ir jo mokinių kūryboje.
P. Smuglevičiaus kūryba. Ryškiausiu Lietuvos tapybos klasicizmo atstovu laikomas P. Smuglevičius. Pagrindines klasicizmo programos nuostatas atspindi idėjinis ir stilistinis jo kūrybos turinys.
P. Smuglevičiaus Agripina perkelia vyro Germaniko palaikus į tėvynę (aliejus, 1807, Žemaičių muziejus Alka Telšiuose)
Paveiksluose vyrauja antikinės filosofinės literatūros ir istorinės temos (Kalchantas, aiškinantis Achilui Apolono rūstybės priežastis, po 1797, Agripina perkelia vyro Germaniko palaikus į tėvynę 1807, Persų pasiuntiniai pas Etiopų karalių, po 1785), politinės ir pilietinės laisvės gynimo, pasiaukojimo visuomenės labui, pareigos tėvynei idėjos įkūnytos remiantis antikos istorijos, literatūros ar mitologijos pavyzdžiais. Iš senovės Romos istorijos perimta herojinė tema atskleidžiama P. Smuglevičiaus kūriniuose, vaizduojančiuose Abiejų Tautų Respublikos praeitį (Lenkijos istorijos iliustracijų ciklas, apie 1791, Mūšis ties Chotinu 1673 metais, prieš 1797, LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus mirtis 1806). Domėtasi Abiejų Tautų Respublikos istorinėmis, politinėmis ir socialinėmis gyvenamojo laiko aktualijomis (Laisvių suteikimas Paulavos valstiečiams 1769 metais 1795, Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje 1794 m. 1797).
Pažangios idėjos atsispindi kūriniuose, kuriuose vaizduojamas žemesnysis visuomenės sluoksnis – valstiečiai. P. Smuglevičiaus religinė dailė perteikia laikotarpiui būdingas biblines vertybes (Judita, prieš 1784, Dorybių alegorijos 1801). Didelę jo kūrybos dalį sudaro portretai. Kai kurie reprezentaciniai portretai ryškiai atspindi klasikinio stiliaus tapybos principus, kuriems būdinga aiški kompozicija, didaktinis turinys, fonas su antikiniais elementais (Prozorų šeimos portretas 1789, Vyskupo Jono Stepono Giedraičio portretas, prieš 1795). Svarbus ir P. Smuglevičiaus įgyvendintas žymiausių Vilniaus istorinių paminklų įamžinimo projektas (Vilniaus vaizdų albumas 1785–86).
P. Smuglevičiaus mokinių kūryba. Klasicistų propaguojamas meninės formos taurus paprastumas ir ramus didingumas, drąsos, kilnumo, pasiaukojimo vertybių iškėlimas Lietuvos tapyboje reiškėsi ir P. Smuglevičiaus mokinių kūryboje. Joje vyravo įvairių tipų portretai, istorinės kompozicijos, mažiau peizažų ir buitinio žanro kūrinių. Klasicizmo estetiką, orientaciją į antikinio meno ir literatūros kūrinius atspindi J. Oleškevičiaus istorinės ir alegorinės kompozicijos (Jono Karolio Chodkevičiaus atsisveikinimas su žmona Ona Ostrogiškaite išvykstant į Chotino mūšį 1621 metais 1808, Antiochas ir Stratonikė 1810). Portretai nutapyti plonu dažų sluoksniu, kruopščia tapysena, juose raiški figūrų ir apšvietimo niuansų modeliuotė (Adomo Jurgio Čartoriskio portretas 1810).
J. Oleškevičiaus Mikalojaus Radvilos portretas (aliejus, 1829, Poznanės nacionalinis muziejus)
J. Rustemo Marijos Mirskytės, Barboros Šumskytės ir Adomo Napoleono Mirskio portretas (aliejus, apie 1808, Varšuvos nacionalinis muziejus)
Racionali kompozicija ir forma, aiškus turinys būdinga J. Damelio (Stanislovo Jono Bohušo‑Sestšencevičiaus portretas 1820), G. Barausko (Šv. Bazilijus apgina našlę Vestianą, prieš 1807), J. Peškos (Trys mūzos, apie 1800, Jeronimo Stroinovskio portretas, apie 1814), D. Kondratavičiaus kūrybai. Dėl paprastos harmoningos meninės formos, mokslo ir meno žmonių vaizdavimo, antikinių ir alegorinių siužetų panaudojimo prie klasicistinių kūrinių priskiriami ir kai kurie J. Rustemo (Onos Saltonaitės‑Vankavičienės portretas, apie 1805, Marijos Mirskytės, Barboros Šumskytės ir Adomo Napoleono Mirskio portretas, apie 1808), P. Joteikos (Tomo Žickio portretas) portretai. Su Šviečiamojo amžiaus ideologija susiję ir kitų 19 a. pirmos pusės dailininkų tapyti portretai ir istorinės tematikos kompozicijos (V. Smakausko Marijus Kartaginos griuvėsiuose, Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją, apie 1830), kurių turinys rodo nacionalinės savimonės brandumą.
Vėlyvasis klasicizmas, susipynęs su romantizmu, tapyboje plito maždaug iki 19 a. vidurio, tai ryšku peizažo žanro kūriniuose (J. Peškos Vilniaus katedra 1808, J. Damelio Gedimino pilis Vilniuje 1815–16).
Skulptūra
Klasicizmo stiliaus įsigalėjimas Lietuvos skulptūroje siejamas su Skulptūros katedros veikla. Nuo 1803 jai vadovavo A. Le Brunas, 1811–26 – Kazimieras Jelskis. Skulptūroje klasicizmo samprata nebuvo vyraujanti, grynojo stiliaus skulptūrų sukurta palyginti nedaug. Klasicizmo bruožus ryškiau atspindi tik architektūros skulptūrinis dekoras, antkapiniai paminklai, altorių skulptūra, t. p. alegorinių ir mitologinių siužetų dekoratyvinės parkų skulptūros, pagrįstos antikinių kūrinių imitavimu ar perfrazavimu, portretiniai biustai ir medalionai, kamerinės bareljefinės kompozicijos. Kaip ir tapyboje, sektinu pavyzdžiu tapo antikinė klasika, siekta meninės raiškos vientisumo, racionalaus harmoningo meninio pavidalo. Gipsinių antikinių modelių kopijavimas buvo ir viena Skulptūros katedros jaunųjų skulptorių ugdymo priemonių. Kūriniuose įsivyravo Šviečiamajam amžiui būdingas žmogaus atvaizdas, vaizduota nemažai valstybei, mokslui ir menui nusipelniusių asmenybių.
Klasicistinę sampratą, radikalius meninės raiškos pokyčius labiausiai atskleidžia Kazimiero Jelskio sukurti reprezentaciniai portretai, t. p. portretiniai medalionai (K. Jelskio Autoportretas 1848). Juose vyrauja iš graikų ir romėnų portreto perimta biusto forma, būdinga realistiniai bruožai (Zakarijo Nemčevskio biustas, apie 1820, Adomo Kazimiero Čartoriskio portretas, apie 1823). Klasicizmo principus atspindi K. Jelskio sukurti antkapiniai paminklai, jų architektūriniuose elementuose vyrauja orderinės formos ir klasicistinė ornamentika (T. Wawrzeckio epitafija Vilniaus katedroje, apie 1820, vyskupo H. Stroynowskio antkapinis paminklas Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, 1827–29), t. p. alegorinės kompozicijos (Skulptūros alegorija 1858). Klasicizmo stiliui priskirtina keletas A. Le Bruno kūrinių (Prof. Martyno Počobuto portretas, iki 1811). Bendrieji klasicizmo bruožai, komponavimo principai, meninės raiškos priemonės ryškios ir kai kuriuose V. Smakausko (Šv. Petras Mielagėnų bažnyčioje, Juozapo Saunderso portretinis medalionas, apie 1820), H. Dmachausko, F. Sivickio kūriniuose. Jų klasicizmo stilistikos kūryboje atsispindi ir romantizmo pasaulėžiūra.
T. Wawrzeckio epitafija Vilniaus katedroje (ketus, marmuras, gipsas, auksas, sidabras, apie 1820, skulptorius Kazimieras Jelskis)
Grafika
Lietuvos grafikoje klasicizmas nelabai ryškus. Grafikos katedros prof. J. Saunderso ir vėliau dirbusių jo auklėtinių M. Podolinskio, G. Kislingo, F. Lehmanno dailės ugdymo programos rėmėsi senovės meno estetikos kriterijais, o klasikinių kūrinių kopijavimas buvo viena svarbiausių raižymo įgūdžių ugdymo priemonių. Visuomenės poreikiai lėmė ne meninės, o reprodukcinės ir taikomosios grafikos plėtrą, kuri tapo gana veiksminga naujų idėjų skleidimo priemone. Reprodukcinę grafiką plėtojo ir pirmasis Grafikos katedros profesorius I. Veisas. Garsiausių įvairių dailės rūšių kūrinių, t. p. antikos paminklų reprodukcijų yra išraižę ir kiti šio laikotarpio dailininkai – M. Podolinskis, F. Lehmannas, G. Kislingas, J. H. Głowackis. Daugiausia sukurta raižinių įvairaus pobūdžio leidiniams (I. Veiso Labdarybė 1808, M. Podolinskio Lešekas ir Govorekas 1816, pagal J. Rustemą, J. Saunderso Jano Zamoyskio apoteozė 1812, pagal J. Damelį). Veikė Vilniaus litografijos dirbtuvės. Veikiant bendrosioms klasicizmo estetinėms nuostatoms gausėjo dailininkų, didėjo jų profesionalumas, iš lėto klostėsi meninė grafika, bet nei gausa, nei aiškiai išreikštais klasicizmo estetikos bruožais ji neprilygo tapybai. Klasicizmo estetikos poveikį kiek ryškiau atspindi reprodukuoti portretai (M. Podolinskio Prof. Vinco Herberskio portretas 1814, pagal J. Rustemą, I. Veiso Hieronimo Stroynowskio portretas 1804, pagal I. Bruškevičių). Grafikos kūriniams būdinga itin santūri vaizdavimo maniera (J. H. Głowackio Lauryno Gucevičiaus portretas 1823). Plėtotas peizažo žanras, vyravo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (daugiausia Vilniaus architektūros paminklų) ir antikinių Romos griuvėsių vaizdai. Kitaip nei tapyboje, grafikoje mažai plėtota istorinė tematika (J. Peškos Lenkijos praeities vaizdų albumas), nedaug alegorinių, antiką imituojančių kūrinių.
Taikomoji dailė
18 a. ketvirto ketvirčio Lietuvos taikomojoje dailėje ryšku tik kai kurie klasicizmo elementai. Klasicizmo principai labiau reiškėsi 19 a. pirmoje pusėje. Taikomosios dailės raidą spartino 18 a. susikūrusios dailiųjų dirbinių manufaktūros ir dvarų dirbtuvės. 19 a. pirmos pusės taikomosios dailės dirbiniai tenkino įvairaus skonio poreikius; šalia klasicizmo plėtotas ampyro ir bydermejerio stilius. Klasicizmo bruožai ryškiausi interjerų apdailoje, su architektūra susijusiuose metalo dirbiniuose, balduose, keramikoje ir auksakalystėje. Įvairios paskirties baldai buvo gaminami miestų cechuose, manufaktūrose ir dvarų dirbtuvėse, nemažai buvo įvežtinės produkcijos. Baldams būdinga aiški konstrukcija, gana tiesios linijos, faneravimas vietine ir įvežtine medžiaga, intarsijos, aplik, marketr ir kitų technologijų dekoras. Populiari buvo keramika. Plito antikinių indų formos keramikos dirbiniai, puošti girliandomis ir kitais antikinio dekoro elementais. Nuo 18 a. ketvirto ketvirčio klasicizmo elementai išryškėjo auksakalių dirbiniuose. Įsivyravo masyvūs geometrinių formų, menkai puošti stalo indai, jų dekorui taikyta štampuotos detalės. Labai išpopuliarėjo dideli metalo indai, atkartojantys senovės Romos šios rūšies dirbinių pavyzdžius. Dekore vis labiau įsivyravo ir pseudoantikiniai motyvai. Liturginių reikmenų gamyboje per visą 19 a. išliko gaji barokinė tradicija. Išsiskyrė tik gana sparčiai plintančios kolonų su kaneliūromis pavidalo, tvirtu keturkampiu pagrindu, iš įvairių metalų (tarp jų ir alavo) lietos klasicistinės žvakidės. Architektūrinės kolonos pavidalas, girliandų, vazų, mitinių figūrėlių dekoras būdingas ir krosnims, židiniams. Tekstilės plėtotei įtakos turėjo prancūzų tekstilės pramonė. Audinių ornamentuose vyravo klasicizmui būdinga vertikalių juostų kompozicija su įpintais smulkiais augalinio rašto motyvais.
L: V. Drėma Pranciškus Smuglevičius Vilnius 1973; Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos Vilnius 1996; T. Adomonis, N. Adomonytė Lietuvos dailės ir architektūros istorija (1770–1860) t. 2 Vilnius 1997; R. Janonienė Jonas Rustemas Vilnius 1999, Kazimieras Jelskis (1782–1867) Vilnius 2003; Vilniaus klasicizmas Vilnius 2000.
694