klasiczmo architektūrà
Bendrieji bruožai
Klasicizmas architektūroje kai kuriose šalyse (Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje) pradėjo reikštis 17 a., 18 a. antroje pusėje–19 a. antroje pusėje vyravo daugelyje Europos ir Šiaurės Amerikos šalių. Skiriami 2 raidos etapai: ankstyvasis, arba barokinis (17 a.), ir vėlyvasis, dar vadinamas neoklasicizmu (18 a. antra pusė–19 a. antra pusė). Klasicizmo apraiškų būta jau 16 a. antros pusės italų manierizmo architektūroje ir teoriniuose veikaluose. Stiliaus plėtotė siejama su absoliutizmo ideologija, Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos bei Karališkosios architektūros akademijos (abi Paryžiuje) veikla, tapytojo N. Poussino, architekto G. L. Bernini kūryba, dailės kritiko G. P. Bellori pažiūromis. Svarbūs architektų įkvėpimo šaltiniai buvo senovės Romos architekto Vitruvijaus, renesanso teoretikų (A. Palladio, L. B. Alberti) veikalai ir architektūra (D. Bramante), G. B. Agucchi ir G. P. Bellori veikalai, remtasi Caracci akademijos Bolonijoje propaguotais meniniais principais.
Klasicizmo bruožai labiausiai išryškėjo miestų projektuose: formuoti taisyklingi gatvių tinklai, kurtos didelės atviros aikštės, miestų panoramoje vyravo dažniausiai kupoliniai sakraliniai pastatai, didingi visuomeniniai statiniai, rūmų ansambliai su taisyklingo (prancūziškojo), nuo 18 a. – laisvo (angliškojo) planavimo sodais ir parkais. Orderinė sistema tapo vienu svarbiausių architektūrinės kompozicijos principų (dažniausiai naudotas romėnų dorėniškasis orderis), remtasi antikinės architektūros pavyzdžiais. Pastatai simetriško, dažniausiai centriškojo arba stačiakampio plano, su portikais, frontonais. Naudotos taisyklingos linijos ir plokštumos, remtasi racionaliomis harmonijos, ritmo, simetrijos ir orderių taisyklėmis, idealaus grožio estetika.
Karalienės rūmai Greenwiche (1616–35, architektas I. Jonesas)
Italijos Veneto regione, Didžiojoje Britanijoje, iš dalies ir Olandijoje nuo 16 a. pabaigoje plito klasicizmo kryptis – paladianizmas, paremtas A. Palladio architektūros teorija ir kūrybos principais. Ryškiausi paladianizmo atstovai – I. Jonesas ir Chr. Wrenas (Šv. Pauliaus katedra Londone, 1675–1710, Šv. Stepono bažnyčia Walbrooke, 1672–1687), G. Scalfarotto (San Simeone Piccolo bažnyčia Venecijoje, 1740). Kiti žymesni paladianizmo architektai: N. Hawksmooras (bažnyčios – Kristaus Spitalfieldse, Šv. Jurgio rytuose Wappinge, 1714–29, abi Londone), J. Gibbsas (Šv. Martyno laukuose bažnyčia Londone, 1726), T. Archeris (Šv. Jono bažnyčia Westminsteryje, Londone, 1714; visi Didžioji Britanija), A. Le Notre’as, L. Le Vau (abu Prancūzija), J. van Campenas (Olandija).
Ankstyvasis klasicizmas
Ankstyvasis (barokinis) klasicizmas daugiausia reiškėsi 17 a. Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Olandijoje, jo elementai dažniausiai derinti su baroko raiškos priemonėmis. Prancūzijoje susiklostė ankstyvojo klasicizmo atmaina – Liudviko XIV stilius, kuriam būdinga racionalios formos, simetrija, klasikinės proporcijos, prabangūs interjerai. Sienos skaidytos piliastrais, paauksuotomis juostomis, dekoruotos tamsių sodrių raudonų, žalių, mėlynų atspalvių apmušalais, taisyklingai išdėstytais gipso lipdiniais, patalpose gausu porceliano ir fajanso dirbinių, gobelenų, kilimų. Žymiausi architektai: J.‑A. Gabrielis, J. S. Rousseau, J. Hardouin’as‑Mansart’as (Invalidų bažnyčia Paryžiuje, 1670–91), F. Mansart’as, C. Perrault, N.-F. Blondelis, S. de Brosse’as.
Vėlyvasis klasicizmas
Vėlyvasis klasicizmas (neoklasicizmas) kaip baroko ir rokoko priešprieša susiklostė 18 a. viduryje Romoje, veikiamas Šviečiamojo (Apšvietos) amžiaus idėjų. Paplito daugelyje Europos šalių ir Šiaurės Amerikoje, įgijo regioninių savitumų: Prancūzijoje susiformavo Liudviko XVI stilius, Didžiojoje Britanijoje – Adamų stilius ir regentystės stilius, Šiaurės Amerikoje – kolonijinis stilius, Lenkijoje – Stanislovo Augusto stilius. Architektūrai įtaką darė G. B. Piranesi raižiniai (juose užfiksuoti senovės romėnų architektūros paminklai ir jų detalės), antikinės kultūros studijoms skirtas F. Milizijos veikalas Civilinės architektūros pagrindai (Pincipi d’architettura civile 1785; jame statinių grožis sietas su simetrija, ritmiškumu, darna ir tikslingumu). Daugelyje šalių vėlyvasis klasicizmas tapo oficialiu valstybės proteguojamu stiliumi. Intensyviai plėtota urbanistika, platintos gatvės, rekonstruota aikštės (Del Popolo aikštė Romoje, 1793–1824, architektas G. Valadieri, Foro Buonaparte aikštė Milane, 1801, architektas G. A. Antolini). Statyta naujo tipo pastatai: triumfo arkos, memorialinės kolonos, rūmai, užmiesčių rezidencijos, teatrai, kalėjimai, administracinės įstaigos, muziejai, parkų statiniai. Būdinga antikinių griuvėsių arba paminklų imitacijos ir interpretacijos, angliškojo tipo parkai. Pastatuose siekta didingumo, lengvumo ir elegancijos įspūdžio. Jie dažniausiai monumentalių formų, stačiakampio arba centriškojo plano, centre komponuotas orderinis (dorėniškasis, jonėniškasis arba korintiškasis) portikas, viršuje – trikampis frontonas. Sienos lygios, dažniausiai šviesios, vienspalvės, saikingai puoštos plastine lipdyba, reljefais ar skulptūromis.
Vėlyvasis klasicizmas (neoklasicizmas) sekant senovės Romos ir senovės Graikijos architektūros tradicijomis (remtasi prancūzų architektūros teoretiko A. Q. de Quincy veikalais) išsiskyrė į dvi kryptis: senovės Romos paminklų stilistika plėtota Prancūzijoje, senovės Graikijos – Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Šiaurės Amerikoje. Vėlyvojo klasicizmo Prancūzijoje pradininku laikomas J. Peyre’as, kuris išleido veikalą Knyga apie architektūrą (Livre d’architecture 1765). Kiti žymūs architektai: V. Louis (teatras Bordeaux, 1780, pokylių salė Hôtel Richard Lenoir Paryžiuje), J.‑G. Soufflot (Šv. Genovaitės bažnyčia, arba Panteonas, Paryžiuje, 1764–90), É.‑L. Boullée, J.‑F.‑T. Chalgrinas (Šv. Pilypo bažnyčia Paryžiuje, 1784), J.‑A. Gabrielis, C.‑N. Ledoux (Hôtel Guimard Paryžiuje, 1772, neišliko), J. Durand’as. Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu buvo suprojektuota daug didelių pastatų, skirtų šventėms, memorialams, viešiesiems renginiams (dauguma nerealizuoti). Napoleono imperijos laikotarpiu vėlyvojo klasicizmo architektūra tapo politinės galios simboliu (Triumfo arka Carrouselio aikštėje, architektai Ch. Percier, P. F. L. Fontaine’as, 1808, Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia, architektas P. A. Vignonas, 1842, Vendôme’o kolona, architektai D. V. Denonas, J. Gondouinas, J.‑B. Lepère’as, 1810; visi Paryžiuje). Interjerų architektūroje puošnios vėlyvojo klasicizmo atmainos – ampyro – pradininkai buvo 19 a. pradžios Napoleono rūmų architektai Ch. Percier ir P. F. L. Fontaine’as, jie parašė veikalą Interjero puošmenų rinkinys (Recueil de décorations intérieures 1812).
Didžiojoje Britanijoje vėlyvojo klasicizmo architektūra pradėjo plisti nuo 18 a. 7 dešimtmečio kaip reakcija į paladianizmą. Būdingas formų geometrizavimas, pabrėžta elegancija. Pradininku Didžiojoje Britanijoje ir visoje Europoje laikomas R. Adamas (Admiraliteto pastatas Londone, 1760, Kedleston Hallas Derbišyre, 1765, Syon House’o interjeras Middlesexe, 1769, Harewood House Jorkšyre, 1777). Jo sekėjai – T. Levertonas (Woodhall parkas, 1778), J. Crundenas, T. Baldwinas. Kiti žymesni architektai: R. Mylnesas, G. Dance’as, J. Soane’as, J. Kay, J. Stuartas, N. Revettas.
Vokietijoje vėlyvasis klasicizmas plito iš Didžiosios Britanijos ir Romos. Vienas ankstyviausių projektų – Wörlitzo pilies interjerai ir parkas (architektas F. W. von Erdmansdorffas, 1785). 19 a. pirmoje pusėje vyravo senovės Graikijos paminklų interpretavimo tendencija, kuri ypač pasižymėjo racionalizmu. Vėlyvojo klasicizmo pastatų suprojektavo F. K. L. von Klenze, C. G. Langhansas, F. Gilly, K. F. Schinkelis.
Italijoje vėlyvojo klasicizmo pradininkais architektūroje laikomi L. Vanvitelli (Neapolio karalių rūmų kompleksas Casertoje, 1774), C. Marcionni (Villa Albani Romoje, 1763), G. Sternas (Palazzo Chingi Romoje salonas d’Oro, 1767). Kiti žymūs italų vėlyvojo klasicizmo architektai: C. Morelli (Palazzo Braschi Romoje, 1790–1804), M. Simonetti (Sala Rotonda ir Mūzų salė, 1781), R. Sternas (Braccio Nuovo galerija, 1822; visos trys Vatikano muziejuose), L. Canina (graikiškieji propilėjai Villa Borghese Romoje, 1829), T. Temanza (Šv. Magdalenos bažnyčia Venecijoje, 1748), G. Piermarini (Karališkieji rūmai, 1773, teatras La Scala, 1778, abu Milane).
Kunigaikščio Michailo rūmai Sankt Peterburge (1819–31, architektas K. Rossi; dabar Rusų muziejus)
Rusijoje vėlyvasis klasicizmas pradėjo plisti 18 a. 8 dešimtmetyje Jekaterinos II valdymo laikotarpiu. Įtaką darė G. B. Piranesi, R. Adamo publikacijos, kviestiniai architektai iš Italijos, Prancūzijos. Pradininku laikomas Ch. Cameronas (rūmų Carskoje Selo, dabar Puškinas, kompleksas, 1786). Kiti žymūs Rusijos vėlyvojo klasicizmo architektai: M. Kazakovas, I. Starovas, G. A. D. Quarenghi, K. Rossi, J. Thomas de Thomonas, A. Voronichinas, A. Zacharovas. Aleksandro I valdymo laikotarpiu Rusijoje plito senovės Graikijos, Romos imperijos architektūros interpretacijos, ampyras. Nuo 1812 statyti dideli sudėtingos struktūros pastatai (Sankt Peterburge Jėzaus Atsimainymo, 1829, Švenčiausiosios Trejybės, 1835, soborai, maniežas Carskoje Selo, 1821, visų architektas V. Stasovas).
Šiaurės Amerikoje vėlyvasis klasicizmas ėmė reikštis vėliau nei Europoje – 18 a. 8 dešimtmetyje. Būdinga sekimas prancūzų vėlyvojo klasicizmo ir senovės romėnų architektūra. Žymiausi architektai – T. Jeffersonas (Monticello rūmai Charlottesville’yje 1769–1809, Virdžinijos valstija, Virdžinijos valstijos kapitolijus Richmonde, 1785), Ch. Bulfinchas (Konektikuto valstijos rūmai Hartforde, 1796, Šv. Kryžiaus katedra Bostone, 1814), J. Hobanas (Baltieji rūmai Vašingtone, 1792–1800, 1817 atstatyti), W. Thorntonas (Kapitolijus Vašingtone, pradėtas 1793, vėliau plėstas) ir kiti.
Lenkijos klasicizmo architektūra pasižymi sudėtingomis, puošniomis formomis (architektai Sz. B. Zugas, J. Chr. Kamzetzeris). Vėlyvasis klasicizmas čia plito Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu (1764–95), jo pradininku laikomas architektas D. Merlini (Poniatovskio rūmai Jablońėje, netoli Varšuvos, 1775, Łazienkų parko Varšuvoje pastatai, 1788). Klasicizmo plėtrą skatino didikų ir architektų kelionės po Prancūziją ir Italiją, didikų Poniatovskių, Potockių, Čartoriskių, Liubomirskių ir Radvilų meno kolekcijos.
Lietuvoje
Lietuvoje klasicizmas plito nuo 18 a. 8 dešimtmečio iš Italijos ir Lenkijos, įtakos turėjo Prancūzijos vėlyvasis klasicizmas, senovės Romos paminklų stilistika, vietinės architektūros tradicija. Skiriama ankstyvasis ir brandusis (1770–95) bei vėlyvasis (1800–60) klasicizmas. Iš ankstyvojo į brandųjį klasicizmas peraugo pamažu, tarp jų ryškių chronologinių ribų nėra. Ankstyvajam klasicizmui būdingi kai kurie baroko elementai (laužyti mansardiniai stogai, išryškinta fasadų plastinė puošyba, barokiniai vidaus erdvių tūriai), brandžiojo klasicizmo architektūrai – aiškūs racionalūs tūriai, kolonų portikai, saikinga plastinė puošyba, dvišlaičiai arba keturšlaičiai stogai.
Paežerių dvaro rūmai (1799, architektas M. Knakfusas)
Klasicizmo pradininkais laikomi M. Knakfusas (Verkių dvaro rytinė ir vakarinė oficinos, 1776, Vilniaus universiteto observatorijos priestatas Vilniuje, 1788, Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Troškūnuose, 1774–88), G. de Sacco, C. Spampani. Ankstyvojo klasicizmo pastatų suprojektavo architektas A. Kosakauskas (Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia Žemaičių Kalvarijoje, pradėta 1781, Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia Kazokiškėse, 1790), J. Mattekieris (Kauno rotušės, pradėta 1542, rekonstrukcija, 1771–80), K. Kamenskis (Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir vienuolyno pastatų Vilniuje rekonstrukcija, 1778, pranciškonų vienuolynas Gelvonuose, 1788). 18 a. pabaigoje pradėjo klostytis klasicizmo architektūros vietinė tradicija, kurios raidai lemiamą reikšmę turėjo Vilniaus universiteto Architektūros katedra (įkurta 1793). Jos profesoriai L. Gucevičius, M. Šulcas, K. Podčašinskis buvo ryškiausi šio stiliaus kūrėjai.
Klasicizmo laikotarpiu perplanuoti miestai (Rietavas, Rokiškis), pastatyta ir rekonstruota miesto rūmų ir užmiesčio rezidencijų, dvarų sodybų, suplanuota angliškojo tipo parkų. Brandžiausias formas klasicizmas įgijo L. Gucevičiaus kūryboje (Vilniaus rotušės, 15 a., rekonstrukcija, 1799, Vilniaus katedros, 13 a., rekonstrukcija, 1783–1801, Verkių dvaro rūmai, 18 a. pabaiga). Nuo 19 a. pradžios ieškota originalių, vietines tradicijas atitinkančių sprendimų, tęstos ankstyvojo ir brandžiojo klasicizmo tradicijos. Vėlyvojo klasicizmo statinių suprojektavo K. Podčašinskis (Tuskulėnų rūmai, apie 1825, Balinskių dvaro rūmai Jašiūnuose, 1828, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia, 1835), T. Tišeckis, K. Shildhauzas, J. Poussier (Kauno pašto stotis, 1828). Nuo 19 a. pirmo ketvirčio Lietuvoje reiškėsi ir ampyras (daugiausia rusų architektų kūryboje). Būdinga dideli masteliai, klasicizmas daugiausia reiškėsi interjerų puošyboje ir įrangos detalėse (Generalgubernatoriaus, dabar Prezidento, rūmai Vilniuje, 14 a. pabaiga, rekonstruoti 1832, architektas V. Stasovas). Nuo 19 a. 4 dešimtmečio greta klasicizmo reiškėsi ir romantizmas.
klasicizmas Lietuvos architektūroje
2161
L: Lietuvos architektūros istorija t. 2 Vilnius 1994; Pranciškus Smuglevičius ir jo epocha / sud. V. Jankauskas Vilnius 1997; Vilniaus klasicizmas Vilnius 2000; Laurynas Gucevičius ir jo epocha / sud. R. Butvilaitė, V. Jankauskas Vilnius 2004; H. Honour Neoclassicism 1968; J. Summerson The Classical Language of Architecture London 1980; S. Lorentz, A. Rottermund Klasycyzm w Polsce Warszawa 1984; R. Middleton, D. Watkin Neoclassical and 19th Century Architecture London 1987; H. W. Kruft A History of Architectural Theory from Vitruvius to the Present Princeton 1994; Kształcenie artystyczne w Wilnie i jego tradycje Toruń 1996.