klasiczmo dail plito 17 a.–19 a. pradžioje. Skiriami du raidos etapai: ankstyvasis, arba barokinis (17 a.), ir vėlyvasis, dar vadinamas neoklasicizmu (18 a. antra pusė–19 a. pradžia). Labiausiai reiškėsi Italijoje, Prancūzijoje, mažiau Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje. Vėlyvojo klasicizmo dailės principai vyravo Lenkijoje, Rusijoje, Baltijos šalyse. Klasicizmas plėtojosi daugelyje plastinio meno šakų, Vakarų Europos įvairiose šalyse įgijo regioninių savitumų. Bendriesiems klasicizmo dailės principams būdinga antikinio grožio, harmoningos asmenybės idealas, didingi antikinės tematikos siužetai, griežta žanrų hierarchija, racionali, pusiausvyra paremta kompozicija, monumentalios, aiškaus silueto formos, taurus koloritas, jausmų santūrumas. Remtasi antikos dailės ir literatūros pavyzdžiais, skatintas domėjimasis tautos istorine praeitimi.
Istorinė apžvalga
Klasicizmo dailės tendencijos pirmiausia reiškėsi Italijoje. 16 a. antros pusės ir 17 a. dailėje bandyta atgaivinti antikos ir brandžiojo renesanso idealus, siekta įtvirtinti senovės Romos architekto Vitruvijaus žmogaus kūno proporcijų teoriją. Klasicizmo stiliaus principų sklaidai įtaką darė Bolonijos mokyklos atstovai, kurie pasipriešino karavadžizmo ir ypač manierizmo apraiškoms. Teoriniuose veikaluose pradėta propaguoti antikos idealaus grožio idėją, aukštinta renesanso meno kūrinių harmonija, jų emocionaliai santūrus turinys, dorinės temos. 18 a. viduryje Romoje išryškėjo vėlyvojo klasicizmo bruožai, klostėsi naujas požiūris į senosios civilizacijos meninę kultūrą. Tam įtakos turėjo Romos architektūra, atspindinti tobulą senovės kultūros grožį, prasidėję archeologiniai kasinėjimai (Herkulanėjuje, Pompėjuose), jų radinių skelbimas, G. B. Piranesi senovės romėnų raižinių kopijos.
A. Canova. Venera (marmuras, 1812, Pitti galerija Florencijoje)
Italija tapo menininkų traukos centru, iš jos antikos idėjos sklido į kitas šalis. Poveikį darė klasicizmo estetiką, meno kūrinio santūrumą, harmoniją, gamtos idealizavimą skleidžiančių J. J. Winckelmanno, A. R. Mengso teoriniai veikalai. Dailininkai susidomėjo antikine literatūra, pradėjo remtis bendraisiais klasikinio meno raiškos dėsniais (taisyklingas piešinys, tikslios proporcijos, kruopštus nugludintas modeliavimas). Skulptūroje klasicizmo estetiką įkūnijo A. Canovos mitologinės kompozicijos (Trys gracijos 1793), Romoje dirbusio dano B. Thorvaldseno kūriniai, pagrįsti helenistinės Graikijos skulptūrų pavyzdžiais (Jasonas 1803). 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje Italijoje, daugiausia Romoje, klasicizmo stiliumi kūrė ne tik italų, bet ir kitų Vakarų Europos šalių dailininkai; klasicizmas įgijo akademizmo bruožų.
Kaip nuoseklus stilius klasicizmas susiformavo Prancūzijoje, čia jis glaudžiai siejosi su absoliutizmo ideologija, nacionalinės valstybės kūrimo idėja. Dailėje stengtasi atspindėti pilietinės pareigos ir atsakomybės, asmeninių interesų pajungimo visuomenės ir valstybės reikalams idėjas. Klasicizmo nuostatas skleidė Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija. Įsivyravo aiški temų ir žanrų hierarchija (aukštieji žanrai – istorinės, mitologinės, religinės kompozicijos, žemieji – portretas, peizažas, natiurmortas). Ankstyvojo klasicizmo idėjas ryškiausiai įkūnijo tapytojas N. Poussinas (Arkadijos piemenys 1636). 17 a. antroje pusėje–18 a. pradžioje klasicizmas tapo absoliutinės monarchijos stiliumi, įgijo oficialaus iškilmingo barokinio puošnumo (Liudviko XIV stilius). Tai ypač ryšku interjerų įrangoje (Ch. Le Brunas, J. Lepautre’as), taikomojoje dekoratyvinėje dailėje (A. Ch. Boulle’io baldai), auksakalystėje. Klasicizmo dailės bruožai ryškūs tapytojų P. Mignard’o (Persėjas ir Andromeda 1679), P. de Champaigne’io, S. Vouet, skulptorių F. Girardono (Apolonas ir nimfos 1666–78), A. Coysevoxo (Merkurijus 1680–90), P. Puget kūryboje. 18 a. antroje pusėje kaip vėlyvojo baroko priešprieša pradėjo ryškėti vėlyvojo klasicizmo tendencijos, gaivinamos senovės Graikijos ir Romos idealų. D. Diderot, J.‑J. Rousseau švietėjiškas idėjas, radikalias istorines permainas atspindėjo kūriniuose išryškėję racionalizmo bruožai, aiškumo, paprastumo, harmonijos siekis.
Kūriniuose įsivyravo pilietiniu patosu persmelktos dorinio turinio, istorinės ir mitologinės temos, įkūnytos aiškios struktūros kompozicijose, personažams suteiktos iš antikos ir Renesanso perimtos formos. Tapyboje vėlyvojo klasicizmo bruožus ryškiausiai įkūnijo J. L. Davidas. Antikinio pasaulio herojus vaizduojantys jo paveikslai kupini rūstaus dramatizmo, pilietinio patoso, perteikia autentiškus to meto Prancūzijos istorijos įvykius (Marato mirtis 1793, Horacijų priesaika 1784). Klasicizmui priskiriama skulptorių J.‑A. Houdono (Diderot biustas 1771, Diana 1776), A. Pajou (Psichėja 1790), P. P. Prud’hono (Imperatorienė Joséphine), J.‑B. Pigalle’io, E.‑M. Falconet, tapytojo J. A. D. Ingresʼo kūryba.
J. A. D. Ingres. Antiochas ir Stratonikė (aliejus, 1840, Condé muziejus Chantilly)
Vokietijoje klasicizmo sklaidai didelę įtaką padarė J. J. Winckelmanno veikalai (Apie graikų kūrinių imitavimą / Gedanken über die Nachahmung des griechischen Werke in der Malerei und Bildhauerkunst 1755, Senovės meno istorija / Geschichte des Kunst der Altertums 1764), kuriuose jis pateikė nuoseklią senovės Graikijos dailės istoriją, esminiais klasikinio grožio principais skelbė darną, taurų paprastumą, ramią didybę, dailininkus ragino vadovautis ne jausmais, bet protu, vengti besaikio individualizavimo ir ekspresijos.
Vokietijos klasicizmo dailėje (kitaip nei Prancūzijoje) mažiau patoso, pilietiškumo. Šviečiamojo amžiaus idėjas skleidė dailininkai J. G. Schadowas (Kvadriga 1793), J. H. W. Tischbeinas, J. N. Schalleris, F. Krügeris.
Didžiosios Britanijos dailėje klasicizmo tendencijos turėjo ryškių regioninių bruožų. Jos ryškiausios 18 a. antros pusės–19 a. pradžios interjerų įrangoje (Adamų stilius) ir taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniuose (J. Flaxmano dirbiniai, Wedgwoodo keramika). Vėlyvojo klasicizmo apraiškų mažiau vaizduojamojoje dailėje – naujos estetikos bruožai būdingi kai kuriems tapytojo J. Reynoldso portretams (Rašytojo Oliverio Goldsmitho portretas 1770) ir mitologinėms kompozicijoms.
Rusijos dailėje klasicizmas susiformavo 18 a. viduryje ir tapo vyraujančia dailės kryptimi. Jo sklaidai didelę įtaką turėjo 1757 Sankt Peterburge įkurta Imperatoriškoji dailės akademija. Joje įtvirtinta antikos pavyzdžių studijomis grįsta dailės ugdymo sistema, plėtotas istorinis žanras, jos auklėtiniai stažavo Šv. Luko akademijoje Romoje, propagavo švietėjiškas patriotiškumo ir pilietiškumo idėjas. Sukurta paminklų garsioms rusų istorinėms asmenybėms įamžinti (B. Orlovskio Michailo Kutuzovo paminklas 1837, I. Martoso Paminklas Kuzmai Mininui ir Dmitrijui Požarskiui 1818). Klasicizmo estetika ryški ir skulptorių M. Kozlovskio, F. Ščedrino kūryboje. Istorinį ir mitologinį žanrą plėtojo tapytojai A. Losenko (Hektoro atsisveikinimas su Andromache 1773), A. Ivanovas (Jauno kijeviečio žygdarbis 968 m. Kijevo apsupties metu 1810), V. Šebujevas. 19 a. pirmos pusės kūriniuose įsivyravo akademizmas.
Lenkijos dailėje 1760–95 reiškėsi regioninė vėlyvojo klasicizmo atmaina – Varšuvoje susiformavęs Stanislovo Augusto stilius. Kūriniuose (daugiausia tapybos) keltos dorinės ir pilietinės vertybės, itin didelę reikšmę įgijo alegorinę potekstę turinti istorinė, mitologinė, biblinė tematika, tautos istorija tapo viena svarbiausių 19 a. pirmos pusės temų.
Klasicizmas Lietuvos dailėje
Lietuvą nuo 17 a. Europoje vyraujančios Šviečiamojo amžiaus humanistinės idėjos, racionalistinė pasaulėžiūra pasiekė apie 18 a. vidurį. Joms veikiant kito požiūris į tautos istoriją, mokslą, švietimą. Klasicizmo pradžia dailėje siejama su Vilniaus universiteto Tapybos ir piešimo katedros įkūrimu 1797. Klasicizmo idėjų sklaidą spartino reprodukcinė grafika (tapusi populiaria informacijos perteikimo priemone), dailininkų kelionės, studijos Vakarų Europos dailės akademijose, antikinių skulptūrų (dažniausiai kopijų) ir klasicistinių kūrinių importas, plitę gipsiniai antikinių skulptūrų liejiniai, skirti dailės studijoms. Grynojo klasicizmo stiliaus pavyzdžių (kitaip nei architektūroje) sukurta nedaug. Pirmosios klasicizmo apraiškos susipynusios su baroko, vėlyvosios – su romantizmo ir realizmo, taikomojoje dailėje – su ampyro ir bydermejerio tendencijomis.
P. Smuglevičius. Karaliaus stalininkas Kajetanas Olizaras vadovauja Liublino tribunolo sesijai dalyvaujant karaliui Stanislovui Augustui (aliejus, po 1801, Nacionalinis muziejus Varšuvoje)
Tapyboje klasicizmo sklaida siejama su pirmojo Tapybos ir piešimo katedros vadovo P. Smuglevičiaus pedagogine veikla. Iš dalies klasicizmą plėtojo ir J. Rustemas, kuris vertino racionalų meninės formos paprastumą, t. p. Skulptūros (įkurta 1803) ir Grafikos (įkurta 1805) katedrų dėstytojai. Pagausėjo žanrų, greta portreto ir religinių paveikslų pradėta kurti klasicizmui būdingas istorines, alegorines, mitologines kompozicijas, vaizduoti to meto įvykius. Dinamiškas teatrališkas baroko kompozicijas keitė statiškos, racionalios, įsivyravo linearizmas, skulptūriškas, t. p. toninis figūrų modeliavimas, santūrus koloritas. Klasicizmui priskiriama dauguma P. Smuglevičiaus (Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje 1794 m. 1797, Agripina perkelia vyro Germaniko palaikus į tėvynę 1807) ir jo mokinių – J. Oleškevičiaus (Antiochas ir Stratonikė 1810), J. Damelio (Stanislovo Jono Bohušo Sestšencevičiaus portretas 1820), G. Barausko (Šv. Bazilijus apgina našlę Vestianą, prieš 1807), D. Kondratavičiaus paveikslų.
Klasicizmo bruožų turi kai kurie J. Rustemo (Marijos Mirskytės, Barboros Šumskytės ir Adomo Napoleono Mirskio portretas, apie 1808), P. Joteikos (Tomo Žickio portretas) portretai. Su klasicizmo stilistika susiję ir kitų 19 a. pirmos pusės dailininkų tapyti portretai ir istorinės tematikos kompozicijos (V. Smakausko Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją, apie 1830), pasižyminčios nacionalinės savimonės brandumu. Sukurta skulptūrinį dekorą imituojančios dekoratyvinės sienų tapybos (P. Smuglevičiaus ir A. Smuglevičiaus Vilniaus universiteto Retų spaudinių skyriaus dekoras, 1802–04). Vėlyvasis klasicizmas, susipynęs su romantizmu, tapyboje plito iki 19 a. vidurio.
Skulptūroje klasicizmo sampratą ryškiau atspindi architektūros skulptūrinis dekoras, antkapiniai paminklai ir portretai, kuriems būdinga romėnų portreto realistiniai bruožai. Vienas ryškiausių klasicizmo atstovų – skulptorius ir architektas Kazimieras Jelskis. Klasicizmo samprata labiausiai atsiskleidžia jo sukurtuose reprezentaciniuose portretuose (Zakarijo Nemčevskio biustas, apie 1820, Adomo Kazimiero Čartoriskio portretas, apie 1823), antkapiniuose paminkluose (vyskupo J. Stroinovskio antkapinis paminklas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, 1827–29). Klasicizmo stiliui priskirtini kai kurie Vilniaus universiteto Skulptūros katedros pirmojo vadovo A. Le Bruno (Prof. Martyno Počobuto portretas, iki 1811), šios katedros auklėtinių V. Smakausko (Šv. Petras, Mielagėnų bažnyčioje), H. Dmachausko, F. Sivickio kūriniai. Jų kūriniuose ryšku ir romantizmo pasaulėžiūros bruožai (V. Smakausko Juozapo Saunderso portretinis medalionas, apie 1820).
K. Jelskis. Adomo Jurgio Čartoriskio portretas (patinuotas gipsas, iki 1823, Lietuvos dailės muziejus)
Klasicizmo idėjų sklaidai didelę reikšmę turėjo reprodukcinė grafika, profesoriaus J. Saunderso, vėliau Vilniaus universiteto Grafikos katedroje dirbusių jo auklėtinių M. Podolinskio ir G. Kislingo pedagoginė veikla. Kylant dailininkų profesionalumui, veikiant bendrosioms laikotarpio estetinėms nuostatoms greta vyravusios taikomosios grafikos susiformavo lakštinė grafika. Klasicizmo estetiką labiausiai įkūnija portretas (M. Podolinskio Prof. Vinco Herberskio portretas 1814, I. Veiso Jeronimo Stroinovskio portretas 1804), įvairios tematikos kompozicijos (J. Saunderso Jano Zamoiskio apoteozė 1812), peizažas (J. H. Głowackio Vilniaus Šv. Onos bažnyčia 1822–25). Reprodukcijas raižė I. Veisas, M. Podolinskis, F. L. Lehmannas, G. Kislingas (Flora 1828).
Taikomojoje dailėje klasicizmo principai ryškiau reiškėsi 19 a. pirmoje pusėje (18 a. paskutiniame ketvirtyje būta tik tam tikrų klasicizmo stiliaus užuomazgų). Dirbiniai kurti cechuose, manufaktūrose, dvarų ir pavienių amatininkų dirbtuvėse. Klasicizmo bruožai ryškiausi interjerų apdailoje (Generalgubernatoriaus rūmai Vilniuje, dabar Prezidento, rūmai), su architektūra susijusiuose metalo dirbiniuose, balduose, tekstilėje (Gardino karališkojo šilko fabriko produkcija), kai kuriuose liturginiuose reikmenyse (žvakidėse).
694
L: T. Adomonis, N. Adomonytė Lietuvos dailės ir architektūros istorija d. 2 1997 Vilnius; Vilniaus klasicizmas Vilnius 2000.
-klasicizmas