klãsika (lot. classicus – pirmarūšis, pavyzdinis), senovės Graikijos klasikinio laikotarpio (5 a.–4 a. pr. Kr. vidurys) architektūra ir dailė.
Būdinga monumentalumas, tobulo grožio, darnių proporcijų siekis. Šiuo laikotarpiu ištobulintas peripteris tapo pastato pagrindine forma, dorėniškojo orderio ir jonėniškojo orderio proporcijos pasidarė grakštesnės, dažnai viename statinyje derinti keli orderiai (dorėniškasis ir jonėniškasis Propilėjuose, 437–432 pr. Kr., architektas Mnesiklis; dorėniškasis, jonėniškasis ir korintiškasis orderis Apolono šventykloje Figalijoje, Arkadija, apie 420 pr. Kr.).
Skulptūrose ryšku gebėjimas tiksliai modeliuoti formą, perteikti žmogaus kūno sandarą, judesį (Disko metikas 460–450 pr. Kr., skulptorius Mironas, Ieties nešėjas apie 440 a. pr. Kr., skulptorius Polikleitas, Partenono reljefinės metopos, skulptūrinis frizas ir frontonų skulptūros Atėnų akropolyje, 5 a. pr. Kr., skulptoriai Feidijas, Alkamenas, Agorakritas, Kalimachas). Nuo 4 a. pr. Kr. pradžios skulptūrose labiau reiškiama vaizduojamų asmenų dvasinė būsena, individualūs bruožai (Šokanti menadė 4 a. pr. Kr. vidurys, skulptorius Skopas, Aleksandro Makedoniečio portretas 330 pr. Kr., Apoksiomenas apie 320 pr. Kr. vidurys, abiejų skulptorius Lisipas, Besiilsintis satyras 340–330 pr. Kr., skulptorius Praksitelis).
Senovės Graikijos klasikinio laikotarpio tapybos kūrinių neišliko (apie juos netiesiogiai liudija vazų tapyba, akmenėlių mozaikos, t. p. romėnų kopijos). Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad senovės Graikijos sienų tapyboje iki 5 a. pr. Kr. vidurio vyravo juoda, balta, raudona ir rusva spalvos (tapytojų Polignoto, Mikono kūryba), 5 a. pabaigoje–4 a. pr. Kr. pradžioje pradėta naudoti šešėliavimą, kurti erdvės įspūdį (Dzeuksio, Apelio kūryba). Keraminiai indai dekoruoti sudėtingomis figūrinėmis kompozicijomis, dažnai nesusietomis su indo forma (raudonfigūrė keramika), paplito subtilaus dekoro baltasieniai lekitai.
senovės Graikijos architektūra
2161