klasikinė mokykla

klasiknė mokyklà, klasiknė ekonòmikos teòrija, ortodòksinė mokyklà, ekonominių pažiūrų sistema, kuri pripažino ekonominės laisvės principą, paremtą prigimtinės santvarkos doktrina. Ši doktrina teigia gaivališką ekonominės laisvės pasireiškimą, darbo visuomeniniu pasidalijimu paremtą ekonomiką, kuri reguliuojama rinkos mechanizmo vadinamosios nematomosios rankos („nematomosios rankos“ principas) ir yra šalies turto didėjimo bei visuotinės gerovės kilimo priežastis. Klasikinė mokykla nagrinėjo ekonominį augimą ir plėtrą, tautų turto prigimtį ir šaltinius, nacionalinio produkto paskirstymą gamybos veiksnių savininkams gyventojų skaičiaus didėjimo, išteklių ribotumo ir laisvosios konkurencijos sąlygomis, pripažino valstybės kišimosi į ekonomiką galimybę tais atvejais, kai nepakanka rinkos mechanizmo. Klasikinė mokykla tyrė ir mikroekonomikos problemas: pabrėžė gamybos sąnaudų vertės teorijoje ir darbo vertės teorijos svarbą, sukūrė gyventojų skaičiaus teoriją.

Pirmosios klasikinės mokyklos idėjos reiškėsi 17 a. pabaigoje–18 a. viduryje Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje. W. Petty pirmasis pritaikė statistikos elementus ekonomikos problemoms analizuoti, P. de Boisguilbert’as pinigus laikė didžiausiu blogiu, nešančiu žmonėms nelaimes, siūlė pinigams palikti tik cirkuliacijos priemonės funkciją, F. Quesnay pateikė mainų tarp visuomenės klasių schemą (Quesnay ekonominė lentelė). Klasikinė mokykla susikūrė 18 a. antroje pusėje. Svarbiausi atstovai Didžiojoje Britanijoje – A. Smithas, D. Ricardo, Th. R. Malthusas, J. S. Millis, Prancūzijoje – J.‑B. Say, F. C. Bastiat, Jungtinėse Amerikos Valstijose – H. Ch. Carey, Vokietijoje – J. H. von Thünenas ir H. H. Gossenas. A. Smithas atskleidė mechanizmą, kuris palaiko visuomenės vienovę. Anot jo, vadinamoji nematomoji ranka nukreipia žmonių asmeninius interesus ir aistras ta kryptimi, kuri geriausiai atitinka visuomenės interesus. Naudos siekimo interesai (ūkio varomoji jėga) vienodai motyvuotų individų aplinkoje virsta konkurencija (ji veikia kaip ūkio reguliatorius), sąveikaudami sukuria socialinę darną (šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje vartojamas ekonominės pusiausvyros terminas). Visuomenę siekti gerovės ir didinti turtą skatina pats rinkos mechanizmas, kurį suka 2 elgsenos dėsniai – kaupimo ir gyventojų skaičiaus didėjimo. Kol vyksta kaupimas, žmonių materialinė padėtis gerėja. Jei rinkos mechanizmas nebūtų trikdomas, pažanga būtų akivaizdi. J.‑B. Say išplėtojo A. Smitho rinkos teoriją ir suformulavo Say dėsnį, pagal kurį bendroji pasiūla sukuria sau lygią bendrąją paklausą, vertę apibūdino kaip naudingumo matą, išskyrė politinės ekonomijos tris skyrius – gamybos, paskirstymo ir vartojimo. Th. R. Malthusas iš gyventojų skaičiaus didėjimo (gyventojų skaičius didėja geometrine progresija) ir pragyvenimo lygį lemiančių materialinių gėrybių didėjimo (aritmetine progresija) santykio išvedė skurdo didėjimo priežastį, nagrinėdamas žemės rentą – mažėjančio dirvos derlingumo dėsnį, numatė perprodukcijos krizių galimybę. D. Ricardo t. p. rėmėsi ekonominio liberalizmo koncepcija, pritardamas A. Smithui visuomenę suskirstė į tris klases: žemės bei kapitalo savininkus ir darbininkus, griežtai laikėsi darbo vertės teorijos, skyrė vertę (sunaudoto darbo kiekį) nuo mainomosios vertės (dviejų prekių mainų santykis), analizavo ir kitas ekonomines kategorijas – kapitalą, pelną, darbo užmokestį, žemės rentą. Teigė, kad darbo užmokestis visada prieštarauja pelnui, bet tai neveikia prekės kainos, padarė pesimistiškesnę nei A. Smithas išvadą, kad laisvosios konkurencijos sąlygomis, kai darbo užmokesčio nekontroliuoja valstybė, jis turi tendenciją mažėti, nes gyventojų skaičius didėja, o darbo pasiūla didesnė už paklausą. J. S. Millis politinę ekonomiją traktavo kaip mokslą apie ekonomikos dėsnius, o ne kaip parengtų taisyklių rinkinį, pabrėžė, kad tikroji ekonomikos dėsnių sritis yra ne paskirstymas, o gamyba, ypač pabrėžė pasiūlos ir paklausos problemą, teigė, kad prekės vertė labiausiai priklauso nuo darbo kiekio jai pagaminti, bet įtakos turi ir kiti veiksniai. 19 a. pabaigoje klasikinę mokyklą pakeitė neoklasikinė ekonomikos teorija (neoklasikai).

1036