klasiknis šõkis, profesionalaus sceninio šokio rūšis; kanonizuotais kūno judesiais pagrįsta choreografijos sistema. Svarbiausi klasikinio šokio požymiai – kojų verstumas ir tam tikros kojų bei rankų padėtys. Pagrindą sudaro apibrėžti kojų, rankų, galvos, liemens judesiai ir padėtys bei judesių grupės – kojų ir rankų sulenkimai, kojų ištiesimai į priekį, į šoną arba atgal (dégagé), kojų pakėlimai (relevé), rankų padėčių keitimas (port des bras), pritūpimai (plié), įvairūs sukiniai (tour, déboulés, en dedans, en dehors, pirouette ir kiti), šuoliai (assemblé, ballotté, cabriole, pas de chat, changement de pied ir kiti), kojų sumušimai (battement, batterie, cabriole ir kiti) ir sukryžiavimai šuolio metu (entrechat), žingsniai (balancé, demi-coupé, coupé, courante, temps de pas grave courante, pas couru, pas de menuet ir kiti), įvairūs judesiai ruošiantis šuoliui (contretemps). Pagrindinės klasikinio šokio pozos: arabesque, attitude, écarté. Pagrindinės choreografinės formos: pas de deux, pas de trois, pas de quatre, pas de six (šoka 3 šokėjų poros), pas (grand pas), pas d’action (šoka solistai ir kordebaletas).
klasikinis šokis. Rūmų baleto Komiškasis karalienės baletas libreto iliustracija (choreografas Balthazaras de Beaujoyeulx, 1500 ar 1535–87; vario raižinys, 1581, dailininkas Jacques’as Patinas, Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje)
Skiriamos penkios kojų ir trys pagrindinės rankų padėtys, kurias pasiūlė rusų klasikinio šokio pedagogė A. Vaganova. Knygoje Klasikinio šokio pagrindai (Osnovy klassičeskogo tanca 1934; išversta į daugelį pasaulio kalbų) ji teigė, kad būtina derinti griežtas liemens, kojų ir rankų padėtis su šokio prasmingumu ir dvasingumu.
Klasikiniame šokyje apibendrinta įvairių šokių plastikos raida. 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje vieni pirmųjų vientisą šokio judesių sistemą bandė sukurti Italijos ir Ispanijos šokių mokytojai (M. F. Caroso veikale Šokėjas / Il Ballarino 1581, C. Negri, apie 1536–apie 1604, veikale Šokių naujovės / Nuove inventioni di balli 1604). Karališkojoje šokio akademijoje (įkurta 1661 Paryžiuje) susiklostė dauguma ir dabar vartojamų klasikinio šokio terminų. Jos vadovas P. Beauchamp’as įtvirtino 5 pagrindines kojų pozicijas.
klasikinis šokis. P. Čaikovskio baleto Miegančioji gražuolė spektaklio scena (1901, baletmeisteris A. Gorskis, pagal M. Petipa ir L. Ivanovą, dailininkai Anatolijus Gelceris, Karlas Valcas; Didysis teatras Maskvoje)
18 a. viduryje profesionalaus šokio sistematizacijai įtaką darė neoklasicizmo sąjūdis. Kai kurie šokio judesiai koreguoti arba sukurti iš naujo remiantis senovės Graikijos dailės kūriniais (freskomis, skulptūromis, vazų tapyba). Dabartinė klasikinio šokio samprata susiklostė 19 a. pabaigoje Rusijoje, kai baleto choreografijoje pradėta skirti charakterinius ir klasikinius šokėjus. Profesionalųjį šokį, vadintą rimtuoju (rusiškai serjoznyj), kilniuoju (rusiškai blagorodnyj), akademiniu (rusiškai akademičeskij), pradėta vadinti klasikiniu. Iki tol Rusijoje ir kitose pasaulio šalyse klasikinis šokis buvo tapatinamas su baletu ir apibūdino profesionalų teatrinį šokį atskiriant jį nuo liaudies šokių. Klasikinio šokio raidai didelę įtaką padarė 19 a. antros pusės–20 a. pradžios choreografo M. Petipa kūryba. Ypač svarbūs jo sukurti P. Čaikovskio baletai Miegančioji gražuolė (1890) ir Gulbių ežeras (1894–95, su L. Ivanovu).
L: V. Grivickas Šokio menas Vilnius 1965; L. Blok Klassičeskij tanec: Istorija i sovremennost′ Moskva 1987.
1310
rimtasis šokis; kilnusis šokis; akademinis šokis