klausyklà, katalikų bažnyčioje – trisienė kabina išpažinčiai atlikti. Joje įrengta pasostė kunigui atsisėsti, priešais pasostę – neaukštos durelės, šoninėse sienelėse – pynučių arba grotelių langeliai. Pažemėje – klaupyklė, ant kurios klūpodamas išpažįstantysis per langelį išpažįsta kunigui nuodėmes.
Klausykla dažniausiai būna medinė, rečiau mūrinė, jos kompozicijai ir puošybai įtakos turėjo architektūros ir dailės stiliai (dažniausiai baroko, klasicizmo ir neogotikos). Klausyklos durelės, vertikalios kampinės briaunos, karnizai, frontonai puošti tapyba, drožyba, skulptūromis, architektūrinių motyvų lipdiniais, augaliniais ornamentais, įvairiomis emblemomis, intarsija, sidabravimu, auksavimu. Klausyklos įrengiamos bažnyčiose nuo 16 a., aprobavus Tridento susirinkimui (1545–63). Po Vatikano II susirinkimo (1962–65) statomose bažnyčiose klausykla dažniausiai pakeičiama išpažinties kambariu, kuriame būna užuolaidų pertvara arba sienelė su pynučių langeliu, skirianti kunigą nuo išpažįstančiojo, vienoje pertvaros pusėje yra klaupyklės, kartais abiejose – kėdės, išpažįstančiajam ir kunigui atsisėsti.
klausykla (18 a., Šv. Jonų bažnyčia Vilniuje)
Lietuvoje
Lietuvoje klausyklos atsirado 16 a. antroje pusėje. Išliko barokinių (Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje – dvi 1740 ir penkios 18 a. Vilniaus meistrų darbo), rokokinių (Šv. Teresės bažnyčioje Vilniuje, 18 a. pabaiga) klausyklų, t. p. tautodailininkų (Gudelių bažnyčioje, 19 a.) ir profesionalių skulptorių (Leipalingio bažnyčioje, 1920, skulptorius A. Aleksandravičius) sukurtų klausyklų.
barokinė klausykla
2161