klavikòrdas (lot. clavis – raktas + gr. chordē – styga), muzikos instrumentas – klavišinis mušamasis chordofonas.
Sandara
klavikordas
Klavikordo korpusas – medinė pailga stačiakampė dėžė. Virš rezonansinės plokštės (rezonatorius) statmenai klavišams ištemptos stygos. Stygų galuose įtaisytos žalvario plokštelės (liežuvėliai, vadinamieji tangentai). Paspaudus klavišą tangentas iš apačios užgauna stygą ir prie jos prisispaudęs padalija stygą į skambančią ir neskambančią dalį. Klavikordai būna vadinamieji surištieji ir laisvieji. Surištųjų klavikordų vienai stygai priklausė 5, vėliau 2–3 klavišai, kurių tangentai stygą liesdavo skirtingose vietose. Kiekvienas laisvųjų klavikordų (vėlesni) klavišas turėjo savo stygą. Klavikordo diapazonas iki 5 oktavų (F1–f3); jo garsai silpni, švelnūs ir išraiškingi, greit nutyla.
Istorija
Klavikordas atsirado iš monochordo. Europoje paplito nuo 15 a. kaip namų muzikavimo instrumentas. Pirmąjį laisvąjį klavikordą 1700 padirbo J. W. Gruenebergas iš Brandenburgo. Klavikordai buvo įvairaus dydžio: nuo oktavinio (klavikordas biblija) iki 5 oktavų garsyno (korpusas 1,5 m ilgio). Ankstyvieji klavikordai skambinant būdavo pasidedami ant stalo arba ant kelių, vėlesni jau turėjo 4 kojas. Kai kurie meistrai dirbo klavikordus su pedalu ir 2 manualais, skirtus vargonininkų pratyboms namuose. Silpnam garsui sustiprinti buvo naudojami 2–4 stygų chorai. 19 a. pradžioje vietoj klavikordo imta skambinti fortepijonu.
Klavikordas Lietuvoje
Lietuvoje klavikordas buvo naudojamas nuo 16 a. kunigaikščių rūmuose. 1408 Vokiečių ordino magistras Ulrichas von Jungingenas Vytauto žmonai Onai pasiuntė klavikordą ir vargonus (portatyvą). Klavikordas plačiau paplito 18 a. antroje pusėje.