klebõnas (lenk. pleban < lot. plebanus < plebs – liaudis), katalikų kunigas, jam skirtos parapijos valdytojas. Klebonas, vadovaujamas diecezinio vyskupo, valdo parapiją ir jos turtą, atstovauja jai juridiniuose sandoriuose. Privalo turėti kunigystės šventimus. Pagal Kanonų teisės kodeksą, skiriamas diecezinio vyskupo, dažniausiai neribotam laikui (Lietuvoje klebonas skiriamas ribotam laikui, Lietuvos vyskupų konferencija numatė 7 metų kadenciją su galimybe ją pratęsti). Pareigas pradeda eiti paskirtas kanoniškai numatyta tvarka. Klebonui pagal bažnytinės teisės nuostatas gali padėti kiti kunigai, diakonai ir pasauliečiai. Klebonas gali būti vietos (parapijos) arba asmeninis (neturi parapijos, vadovauja tam tikrai asmenų grupei), kilęs iš vyskupijos dvasininkijos arba vienuolis. Pagal pareigas klebonui prilygsta laikinasis parapijos ganytojas ir parapijos administratorius. Klebono pareigas atliekant grupei dvasininkų, vienas jų paskiriamas vadovu. Vienas klebonas gali vadovauti kelioms greta esančioms parapijoms.
Klebono institucija ėmė formuotis pradėjus kurtis ganytojiškiems centrams už vyskupijos centro, dažniausiai prie vadinamųjų krikšto bažnyčių (bažnyčios, kuriose buvo krikštykla), valdomų presbiterių. Šie centrai (jie davė pradžią parapijoms) daugiausia ėmė kurtis 4 a. (iki tol buvo tik vyskupijos). Iš pradžių valdantis parapiją dvasininkas lotyniškai vadintas presbyter parochianus, parochitanus, parochialis, parochiensis, dioecesanus. Nuo 4 a. dvasininkas, kuris valdė krikšto bažnyčią ir kartu prižiūrėjo kitas antrines bažnyčias, vadintas archipresbiteriu. Nuo 9 a. parapijos valdytojas pradėtas vadinti klebonu, ganytoju (lotyniškai pastor), bažnyčios rektoriumi (lotyniškai rector ecclesiae); šie pavadinimai nurodydavo valdytojo pareigas. Po Tridento susirinkimo (1545–63) dvasininkas, valdantis parapiją, vadintas lotyniškai parochus (senovės Romoje − tai tarnautojai, rūpinęsi svečių vaišinimu, arba šeimininkai, t. p. tiekėjai).
193