klepsidra

Ktesibijo Aleksandriečio klepsidros schema: 1 – kamera, 2 – plūdė, 3 – figūrėlė, rodanti laiką, 4 – kolona su valandų žymėmis, 5 – vandens pritekėjimo vamzdelis, 6 – sifono vamzdelis, 7 – vandens ratas, 8, 9 – krumplinės pavaros

klepsidrà (gr. klepsydra), vandeñs lakrodis, įtaisas, matuojantis laiko trukmę pagal tekančio skysčio kiekį. Laikas nustatomas pagal tai, kokią žymę įtaise siekia įtekėjęs arba ištekėjęs vanduo. Seniausios klepsidros buvo sukurtos apie 3000–1500 pr. Kr. ir naudojamos astronomijos bei astrologijos tikslams. Senovės egiptiečiai, babiloniečiai, senovės graikai naudojo klepsidras, kuriose vanduo per mažą skylutę indo dugne lašėdavo į kitą indą. Kinijoje, Indijoje ir kitose Azijos šalyse priešingai – indas su maža skylute dugne plaukiodavo didesniame inde, kol prisipildydavo vandens. 3 a. pr. Kr. graikų mechanikas Ktesibijas Aleksandrietis klepsidrą patobulino. Jo sukurto mechanizmo kameroje kaupiantis vandeniui figūrėlė pamažu kildavo ir parodydavo laiko trukmę ant sužymėtos kolonos (ciferblato) paviršiaus. Sifoniniu vamzdeliu iš kameros bėgdamas vanduo kartą per parą pasukdavo vandens ratą ir per krumplines pavaras visą koloną, kuri apsisukdavo apie savo ašį kartą per metus. Senovės Graikijoje ir Romoje valandos trukmė sudarė 1/12 laiko nuo saulės tekėjimo iki laidos, kuri skirtingu metu buvo nevienoda, todėl žymės kolonos paviršiuje turėjo atitikti valandų trukmę skirtingu metų laiku. Klepsidros išliko iki 17 a., kol buvo sukurti pirmieji tikslūs mechaniniai laikrodžiai.