kleptokrãtija (gr. kleptō – vagiu + gr. kratos – valdžia), valstybės valdymo forma, kai valdžios elitas iškyla iš nusikaltėlių ir valdininkų sąjungos. Būdinga diktatūroms, autoritarizmui, nepotizmui. Neretai kleptokratiją patiria žlungančios ir oligarchijomis tampančios demokratinės valstybės. Kleptokratinis vadovas savavališkai naudojasi valstybės iždu. Kleptokratinis režimas dažniausiai ignoruoja visuomenės poreikius, nesirūpina šalies ekonominiais, socialiniais, politiniais reikalais, pilietinėmis ir žmogaus teisėmis, atbaido užsienio investicijas, smarkiai susilpnina vidaus rinką ir tarptautinę prekybą. Valdžia pasisavina piliečių pinigus, surenkamus kaip mokesčius, taip pat iš įvairių socialinių fondų, nesąžiningų operacijų būdu, ir juos švaisto. Kleptokratijai būdinga korupcija, lobizmas.
Kleptokratija skiriasi nuo plutokratijos (kai padėtį visuomenėje nulemia turtas), meritokratijos (kai asmens vietą valdžioje ar socialinėje hierarchijoje nulemia gabumai ir laimėjimai) ar technokratijos (kai valdo specialistai ir ekspertai).
Kleptokratinėmis valstybėmis laikytinos senovės Roma, Kartagina, Asirija. 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje kleptokratiniais valdovais laikytini kai kurie buvę prezidentai: S. Abacha (Nigerija), J. A. Alemánas Lacayo (Nikaragva), J.‑C. Duvalier (Haitis), J. E. Estrada (Filipinai), A. K. Fujimori (Peru), F. E. Marcosas (Filipinai), S. Miloševićius (buvusi Jugoslavija), S.‑S. Mobutu (buvęs Zairas), M. A. Noriega (Panama), Suharto (Indonezija).