klerikalzmas (lot. clericalis – bažnytinis), Bažnyčių ir dvasininkų įtakos visuomeniniam, politiniam ir kultūriniam gyvenimui stiprinimas. Laicizmo priešingybė. Klerikalizmo terminas pradėtas vartoti 19 a. viduryje Prancūzijoje. Klerikalizmo religinę doktriną dažniausiai skelbia politinė valdžia, siekdama savo įsakymų besąlygiško vykdymo. Tai yra tam tikras religinio entuziazmo ir apaštališkosios misijos iškreipimas. Būdinga tiek Bažnyčioms, tiek pavienėms pasaulietinėms jėgoms. Klerikalizmas stengiasi žmogaus asmeninį santykį su Dievu realizuoti visuotinai, paversti jį visuomenės, atskiros tautos ar pasaulio santykiu su Dievu. Klerikalizmas siekia Bažnyčios kiekybinės plėtros, būdinga religijos skleidimas įvairiomis profaniškomis priemonėmis. Europoje klerikalizmas labiausiai reiškėsi viduriniais amžiais, per popiežių Grigaliaus VII, Bonifaco VIII, Inocento III pontifikatą, kai pasaulietinė valdžia buvo priklausoma nuo bažnytinės valdžios.
SSRS klerikalizmo terminas buvo taikomas bet kokiai dvasininkų veiklai už Bažnyčios ribų ir tikinčiųjų pastangoms ginti religijos laisvę.
23