klmato klasifikãcija, Žemės rutulio skirstymas į klimatografinius vienetus, turinčius panašias klimato elementų ir jų kompleksų savybes. Tarp teritorijų, turinčių ryškių klimato skirtumų, nustatomos ribos. Klimato savybės ties riba gali keistis šuoliškai (priekalniuose, vandenynų pakrantėse) arba palaipsniui.
Yra trejopų klimato klasifikacijų. Empirinės klimato klasifikacijos (pvz., W. Köppeno, E. de Martonne’o, Louiso Embergerio, Władysławo Gorczyńskio, Rudolfo Geigerio, Glenno Thomaso Trewarthos klimato klasifikacijos) daugiausia remiasi oro temperatūros ir kritulių vidutiniais daugiamečiais bei ekstremaliais rodikliais ir jų sezonine kaita, potenciniu garingumu. Genetinės klimato klasifikacijos (B. Alisovo, E. Neefo, M. Budyko ir A. Grigorjevo, E. Kupferio, H. Flohno, G. L. Smitho ir jo bendraautorių klimato klasifikacijos) sudaromos atsižvelgiant į klimato elementų savybes lemiančius veiksnius – Saulės spinduliuotės prietaką, šilumos ir radiacijos balansą, atmosferos cirkuliaciją. Taikomosios paskirties klimato klasifikacijos (H. Bergo, Levo Bergo, N. Creutzburgo, W. Gorzcyńskio, V. Dokučiajevo, A. Pencko, C. W. Thornthwaite’o, C. Trollio ir K. H. Paffeno, H. Vissmanno, H. Walterio, R. Martinezo, W. Lauerio ir P. Frankenbergo klimato klasifikacijos) sukurtos atsižvelgiant į klimato ryšį su kitais kraštovaizdžio elementais – augalija, dirvožemiu, vandens balanso dalimis arba (pvz., C. Brookso, Georgijaus Selianinovo, N. Ivanovo, B. Lichanovo klimato klasifikacijos) atsižvelgiant į taikomuosius žmonių veiklos poreikius (žemės ūkio, statybų, turizmo).
Istorija
Pirmąsias klimato klasifikacijas sukūrė senovės graikai (Aristotelis, Hiparchas). Remdamiesi Saulės paros judėjimu horizonto atžvilgiu jie matematiškai suskirstė Žemės rutulį į 5 klimato juostas: karštąją, dvi vidutines ir dvi šaltąsias.
1874 A. de Candolle’is susiejo augalijos geografinį zoniškumą su klimatu ir išskyrė 5 zonas (megatermų, kserofilų, mezotermų, mikrotermų ir chekistotermų). Šie zonų pavadinimai vartojami ir dabar. 1884 A. Supanas pagal oro temperatūros, kritulių, vėjo ir orografijos rodiklius išskyrė 34 klimato tipus.
W. Köppenas, kurdamas klimato klasifikaciją, rėmėsi ne tik klimato rodikliais (temperatūros ir kritulių sezonine kaita), bet atsižvelgė ir į augalijos zoniškumą bei botaninių provincijų ribas. Savo klasifikaciją W. Köppenas tobulino 1900–36. Joje išskiriama 5 klimato juostos ir 12 klimato tipų. R. Geigeris W. Köppeno klimato klasifikaciją patikslino ir papildė; ji laikoma viena tobuliausių. 1931 C. W. Thornthwaite’as papildė W. Köppeno klasifikaciją naujais klasifikavimo kriterijais ir patikslino klimatografinių vienetų ribas; klimatą jis klasifikavo remdamasis kritulių kiekiu ir sezoniškumu, potencine evapotranspiracija bei botaninių provincijų ribomis. Köppeno ir Thornthwaite’o klimato klasifikacija toliau tobulino ir detalizavo H. Vissmannas (1962).
Köppeno-Geigerio klimato klasifikacijos pagrindu sudarytas klimatinis žemėlapis
Naujausiose klimato klasifikacijose (autoriai W. Laueris, P. Frankenbergas, A. Siegmundas, G. L. Smithas ir jo bendraautoriai, R. Martinezas, Alanas ir Arthuras Strahleriai bei kiti), kurių pagrindą sudaro W. Köppeno, H. Flohno, E. Neefo metodikos, taikomi klasterinės analizės metodai, naudojama geografinės informacinės sistemos, meteorologinių palydovų matavimų duomenys.
1163