klmato svyrãvimai, reguliarūs arba nereguliarūs grįžtamieji klimato rodiklių kitimai. Priklauso nuo astronominių ir geofizinių veiksnių poveikio pokyčių, jų cikliškumo.
Apie klimato svyravimus Lietuvoje (Lietuvos klimatas) galima sužinoti išanalizavus Vilniuje atliktų instrumentinių meteorologinių matavimų duomenis – oro temperatūra čia buvo pradėta matuoti 1770 (duomenų išlikę nuo 1777), o krituliai – 1887. Metų oro vidutinė temperatūra nuo 18 a. pabaigos pakilo apie1 °C (per 20 a. pakilo 0,4–0,5 °C). Per šį laikotarpį ypač atšilo žiemos ir pavasario sezonai (1,5–2,0 °C), o vasaros ir rudens sezonų temperatūra pakilo tik 0,1–0,2 °C. Vėsus klimatas buvo 18 a. pabaigoje ir 19 a. 1 dešimtmetyje, kai užregistruotos dvi pačios šalčiausios per visą stebėjimų laikotarpį žiemos (1789 ir 1799 sausį), pats šalčiausias pavasaris buvo 1785 ir antras pagal šaltumą ruduo – 1786, ir tik vasarų temperatūra nuo dabartinės beveik nesiskyrė. Tai buvo vadinamojo mažojo ledynmečio, prasidėjusio 16 a., pabaiga.
vidutinės metinės oro temperatūros kaita ir jos polinominis trendas Vilniuje (nuo 1778)
1820–60 buvo šiltų vasarų laikotarpis, bet vėliau šio metų laiko vidutinė temperatūra ėmė kristi ir 20 a. pradžioje vasaros buvo apie 0,6 °C vėsesnės negu 19 a. viduryje. 20 a. pabaigoje vasarų oro temperatūra tapo vėl panaši į 19 a. vidurio vasarų temperatūrą. Analogiškai keitėsi ir rudens sezonų vidutinė oro temperatūra.
vidutinės mėnesio oro temperatūros pokytis (°C/metus) Vilniuje (nuo 1778)
Pagal pavasario sezono temperatūros svyravimus galima išskirti 3 šiltus (1815–36, 1890–1925 ir nuo 1966) ir 3 vėsius (1780–1814, 1837–89 ir 1940–65) laikotarpius. Žiemos sezono oro temperatūra svyravo labiausiai – amplitudė siekia 12,5 °C (pavasario – 8,3 °C, vasaros ir rudens 6,4 °C). Ypač atšiaurios žiemos buvo 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje ir 20 a. viduryje. Nuo 20 a. 7 dešimtmečio žiemos ir pavasario sezonai pastebimai ėmė šiltėti. Užregistruotas unikalus klimato reiškinys – net septynios iš eilės šiltos žiemos (1988/1989–1994/1995). Tokios ilgos anomaliai šiltų žiemų serijos Baltijos regione per pastaruosius 2 šimtmečius dar nebuvo pasitaikę.
Nuo 1887 metinė kritulių suma Vilniuje svyravo nuo 282 mm (lapkritį–kovą) iki 466 mm (balandį–spalį). Buvo 3 šlapymečiai (1897–1906, 1921–36 ir 1945–62), atskirti dviejų palyginti neilgų sausmečių (1963 prasidėjęs sausmetis tebesitęsia). Pastaruoju metu vidutinis metų kritulių kiekis prilygsta 20 a. pradžios kritulių kiekiui, bet yra mažesnis už buvusį 3, 4 ir 6 dešimtmečiuose. Pastebima tendencija, kad nuo 20 a. vidurio šaltuoju laikotarpiu kritulių tolygiai gausėja, o šiltuoju – mažėja: krituliai per metus pasiskirsto vis tolygiau – ryškėja jūrinio klimato bruožai. Kylant žiemų temperatūrai daugiau iškrinta lietaus pavidalo kritulių, trumpėja sniego dangos slūgsojimo laikas. Šias klimato tendencijas daugiausia lemia globalinis klimato šiltėjimas ir atmosferos cirkuliacijos pokyčiai. Nuo 20 a. vidurio virš Baltijos jūros regiono šaltuoju metų laikotarpiu aktyvėja ciklonų veikla, todėl atplūsta daugiau šiltų ir drėgnų oro masių.
metinio kritulių kiekio kaita ir jos polinominis trendas Vilniuje (nuo 1887)
1163
vidutinė oro temperatūra (°C) ir kritulių kiekis (mm) 1971–2000: a – Klaipėdoje, b – Kaune, c – Vilniuje